2018 m. birželio 24 – 29 dienomis vykusi kelionė į Sankt Peterburgą buvo skirta Lietuvos šimtmečiui, todėl ten ieškojome gausybės čia dirbusių ir besimokiusių lietuvių pėdsakų. Juk XIX ir XX a. Imperatoriškoje dvasinėje katalikų akademijoje profesoriavo Motiejus Valančius, Maironis, mokėsi gabiausi Vilniaus, Seinų ir Varnių, Kauno kunigų seminarijų auklėtiniai – Antanas Baranauskas, Mečislovas Reinys, Kazimieras Jaunius, Justinas Bonaventūra Pranaitis, Vincas Mykolaitis-Putinas, būsimieji signatarai Kazimieras Šaulys, Jonas Vailokaitis bei daugybė kitų. Daug lietuvių studijavo Sankt Peterburgo Universitete – pradedant broliais Biržiškomis, Vileišiais, Tadu Vrublevskiu, Stanislovu Narutavičiumi, Petru Avižoniu, Juozu Balčikoniu, Jokūbu Šernu, Baliu Sruoga, Antanu Smetona, Augustinu Voldemaru, baigiant Kazimieru Motieka bei mūsų prezidente Dalia Grybauskaite. Daug lietuvių baigė Sankt Peterburgo konservatoriją – tai Česlovas Sasnauskas, Mikas ir Kipras Petrauskai, Stasys Šimkus, Jurgis Karnavičius, Juozas Domarkas, Gintaras Rinkevičius. Čia 15 metų Lietuvos Metriką tyrinėjo Simonas Daukantas, mokslo laipsnius apsigynė Jadvyga Čiurlionytė, Julius Juzeliūnas, Saulius Sondeckis. O kiek ten gyveno, dirbo ir mokėsi mažiau žinomų lietuvių, kurie būrėsi į legalias ir nelegalias draugijas. 19 a. pabaigoje – 20 a. pradžioje čia veikė net trys aukšto meninio lygio lietuvių chorai, kurie netgi buvo kviečiami koncertuoti į Marijos teatrą.
Mes dalyvavome konferencijoje „Lietuviai Sankt Peterburge“, kuri vyko A. S. Puškino muziejuje. Buvome pakviesti į Lietuvos konsulatą ir maloniai pabendravome su konsulu Dainiumi Numgaudžiu. Lankėmės intensyviai atstatomoje Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje, kurią 1910 – 1917 m. statė Palaimintasis Teofilius Matulionis. Netoli esančioje didelėje Obuchovo metalo gamykloje tuo metu dirbo labai daug katalikų – lietuvių, lenkų, baltarusių, kurie čia melsdavosi dar vykstant statyboms. Šv. Mišios buvo aukojamos jų gimtąja kalba – kun. Teofilius puikiai mokėjo šias kalbas. Tačiau 1923 metais Tarybų valdžia be kitų suvaržymų, skirtų kunigams, pareikalavo iš visų Sankt Peterburgo katalikų bažnyčių atiduoti valdžiai brangius bažnytinius reikmenis, o atsisakius tai padaryti, 15 kunigų, tarp jų ir šios bažnyčios klebonas T. Matulionis, buvo nuteisti ir įkalinti, o Šv. Kotrynos Aleksandrietės bažnyčios klebonas Konstantinas Butkevičius – sušaudytas. Kunigas T. Matulionis, paleistas iš kalėjimo, grįžo į savo parapiją, kur buvo nominuotas ir slapta konsekruotas vyskupu. 1930 m. vėl suimtas už neva antisovietinę veiklą ir nuteistas 10 metų kalėti Solovkų lageryje.
Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia uždaryta, joje įrengtos skersinės perdangos, ten veikė kinoteatras, bendrabučiai. Tikintiesiems bažnyčia grąžinta 1993 m., bet atstatymo darbai prasidėjo visai neseniai ir vykdomi labai intensyviai, remiant Maskvos arkivyskupijai, Pasaulio pranciškonų ordinui ir Popiežiui. Brolis pranciškonas Bernardinas, besirūpinantis bažnyčios atstatymu, mums parodė didžiules požemines patalpas, kur dabar vyksta Šv. Mišios, parapijiečių susirinkimai ir įvairūs užsiėmimai. Ten yra ir memorialinė lenta palaimintajamT. Matulioniui. Brolis Bernardinas padėjo mums patekti į Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų katalikų bažnyčią, įsikūrusią prie buvusios Imperatoriškosios dvasinės katalikų akademijos – dabar jos vietoje veikia vienintelė Rusijoje Dvasinė katalikų seminarija. Įdomu tai, kad Akademijos-seminarijos pastatas nuo gatvės visiškai užstoja bažnyčią ir gali praeiti pro šalį net neįtardamas, kad už kelių metrų yra trečia pagal dydį Rusijoje katalikų bažnyčia, kurioje visai neseniai atidaryta koplyčia, skirta palaimintajam T. Matulioniui, o joje, lietuvių bendruomenės rūpesčiu, pakabintas tapytas Palaimintojo portretas. Seminarijoje turėjo būti ir Maironiui skirta memorialinė lenta, bet mums jos pamatyti nepavyko. Šioje bažnyčioje Šv. Mišios aukojamos įvairiomis kalbomis, vieną kartą per mėnesį – lietuvių kalba.
Aplankėme Nevskio prospekte, pačiame miesto centre dar 18 amžiaus viduryje statytą katalikų Šv. Kotrynos Aleksandrietės baziliką, vienintelę tokio titulo Rusijoje. Kadaise labai puošni, dabar labai paprasta (ypač lyginant su greta stovinčiomis didingomis auksu ir nuostabiomis freskomis išpuoštomis provoslavų šventovėmis – Kazanės soboru ir „Spas na Krovi“), tačiau nepaprastai jauki, šviesi, erdvi ir lietuviams ypatingai brangi: juk čia dar 20 a. pradžioje skambėjo Česlovo Sasnausko vadovaujamo choro giesmės, būrėsi lietuvių draugijos, čia buvo atidarytos iš pradžių pradinės, vėliau į gimnazijas išaugusios katalikų mokyklos su internatais, kuriose mokėsi daug lietuvių vaikų ir jaunuolių. Čia buvo palaidotas LLV karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis, čia kurį laiką saugoti ir kito LLV karaliaus S. Leščinsko palaikai, vėliau iškelti į Vavelį. Dabar čia aukojamos Šv. Mišios, vyksta vargonų koncertai.
Turėjome laiko pasigėrėti ir žaliu Sankt Peterburgo miestu, pabuvoti Ermitaže, paplaukioti kanalais, stebėti, kaip per keletą minučių, skambant įspūdingai muzikai, pakyla masyvūs tiltai, kaip džiaugiasi ir linksminasi po laimėtų futbolo rungtynių argentiniečių sirgaliai, gerėtis Peterhorfo fontanais, Puškino miesto Jekaterinos II rūmais su garsiuoju Gintaro kambariu bei nuostabiais parkais, gėlynais, paminklais ir vaikų aikštele – beje, vos nesusigundėm pasisukti karusele ant bešokinėjančių spalvingų arkliukų.
Didysis Naugardas (taip oficialiai nuo 1999 metų vėl vadinamas šis miestas) mus sužavėjo savo nuostabiais panoraminiais vaizdais, labai gražiai tvarkoma Kremliaus teritorija ir ypač savo didingu paminklu Rusijos imperijos tūkstantmečiui. Paminklas pastatytas 1862 metais pagal jauno, vos 23 m. amžiaus, ką tik Dailės institutą baigusio dailininko Michailo Osipovičiaus Mikešino projektą. Tarp 129 skulptūrų, vaizduojančių kruopščiai labai kompetentingos komisijos atrinktus istorinius asmenis, yra net 5 lietuviai. Tai ir malonu, ir skaudu, nes, visų pirma, iškraipoma istorija (esą LDK – buvusios Riurikaičių žemės – tai gidės žodžiai), o antra – Vilniuje mes neturime paminklo nei Vytautui, nei Kęstučiui, nei Algirdui. Tik dėl Daumanto mums širdies neskaudėjo, jis pagerbtas ir Didžiajame Naugarde, ir ypač gerbiamas Pskove – ten gal net labiau, negu pravoslavų cerkvės proteguojamas Aleksandras Nevskis. Daumantas Pskovo kunigaikščiu buvo vėčės, tai yra visų žmonių renkamas kasmet net 33 metus iš eilės – iki pat jo mirties, jis esą nepralaimėjęs nė vieno mūšio, priešai jo bijoję, o gyventojai jautėsi saugūs, todėl šalia Kremliaus išaugo naujas miestas, iki šiol vadinamas „Dovmantov gorod“, aplink išaugusį miestą reikėjo statyti naują gynybinę sieną – ji taip pat vadinama Daumanto vardu. Vėlesniais metais Pskovą juosė net 5 gynybinės sienos – 9 km ilgio su 50 gynybinių bokštų ir dvi upės – plati ir gili Velikaja ir maža, tačiau nenuspėjama Pskova. Sužavėjo Pskovo Kremliaus Šv. Trejybės soboro septynaukštis ikonostasas – platus, net 30 metrų aukščio. Jo barokines-realistines ikonas tapė geriausi Maskvos Oružeinaja palata meistrai, o lengvus skulptūrinius raižinius sukūrė baltarusių menininkai. Įdomu, kad soboras 1930 m. Tarybų valdžios buvo uždarytas, o atidarytas... vokiečių, vos jiems užėmus Pskovą 1941m. liepos pradžioje ir veikia iki šiol.
Sužavėjo ir 17 amžiuje statyti Pskovo pirklių daugiaaukščiai namai – tvirtovės. Išlikusių jų apatinių aukštų sienos storos – iki 2 metrų, jose ir sraigtiniai laiptai, ir tualetai su primityvia kanalizacija, langeliai mažyčiai, grotuoti ir dar uždaromi tvirtomis metalinėmis langinėmis. Apatiniuose aukštuose buvo sandėliai, darbo kambariai, dirbtuvės, trečias aukštas buvo skirtas priėmimams ir pasilinksminimams – čia ir langai didesni, vienoje eilėje. O gyvenama buvo mediniuose viršutiniuose aukštuose. Keli šeimos narių namai ir ūkiniai pastatai supdavo uždarą kiemelį – įspūdis toks, kaip kur nors Transilvanijoj ar Kroatijoj. Dabar viename iš tokių namų įsikūręs muziejus ir iždinė, kurioje saugomos labai brangios ikonos, Daumanto kalavijas ir pan., kitame name įsikūręs originalus viešbutis ir restoranas.
Visos kelionės metu mus supo ypatinga draugiška atmosfera – tai nuolat besišypsančios šios kelionės programos sudarytojos ir koordinatorės, MČTAU Turizmo fakulteto dekanės Teodoros Dilkienės nuopelnas. Nuobodžiauti nebuvo kada – trys kartu keliaujančios organizacijos pristatė savo veiklą – Lietuvos universitetų moterų asociacijos (LUMA) prezidentė ir XXVII knygos mėgėjų draugijos pirmininkė Dalia Poškienė pristatė konferencijos „Lietuviai Sankt Peterburge“ programą, papasakojo apie iškilių lietuvių, valstybės veikėjų darbus, jų pripažinimą pasaulyje. Kelionės metu D. Poškienė pasakojo apie LUMA penkių skyrių Lietuvoje ir vieno skyriaus JAV veiklą, apie tarptautinį bendradarbiavimą.
Medardo Čoboto Trečiojo amžiaus universiteto (MČTAU) rektorė dr. Zita Žebrauskienė savo entuziastinga kalba uždegė visus gyventi sveikai ir oriai. Apie savo kūrybą pasakojo rašytojas žurnalistas Laimonas Inis. Su ekslibrisų menu supažindino Juozas Rimkus, apie palaimintojo T. Matulionio gyvenimą ir Sankt Peterburge praleistus metus papasakojo T. Dilkienė. Nuolat skambėjo profesionaliai atliekamos bendrakeleivės, G. Deržavino rusų literatūros klubo narės ir ansamblio „Melodija“ vadovės Rimos Kazėnienės dainos. Tai buvo kelionė, panaši į pasaką ar labai gražų sapną.
Zita Delfina Mickienė, kelionės dalyvė
Nuotraukos Dalios Poškienės, Teodoros Dilkienės ir Gedimino Zemlicko
Taip pat skaitykite "Lietuvių keliais į Sankt Peterburgą". Parengė Dalia POŠKIENĖ
