Jau artėja vasaros pabaiga, ūkininkai džiaugiasi gausiu javų derliumi, palangiškiai – atvykėlių antplūdžiu, aprimusios Seimo batalijos, o Kultūros fakulteto klausytojai leidžiasi į paskutines sezono keliones.
Rugpjūčio 1 – 2 dienomis išsiruošėme dvidienei kelionei po Šilutės kraštą. Nepasieksi Rusnės salos, nepravažiavęs nuostabiomis Nemuno pakrantėmis, kurios žavi visais metų laikais. Gaila, kad važiuojant visa Panemune, taip ir neteko pamatyti nė vieno garlaivio. Ką ten garlaivio, nematėme nei jokio katerio, nei valties. O turime tokį puikų vandens kelią, rodos, tik plauk ir plauk. Gal atsiras koks verslininkas, kuris įsteigs laivininkystės bendrovę, kaip 1920 m. Vasario 16-tosios Akto signataras Saliamonas Banaitis.
Nesustojome nei Panemunės pilyse, garsiose savo istorijomis, nei legendomis apipintuose piliakalniuose, kurių apsčiai pakelėje, nes norėjome kuo ilgiau pabūti prie Kuršių marių rytinės pakrantės. Bet negalėjome aplenkti Šilutės muziejaus ir išklausyti muziejaus gido pasakojimo apie Šilokarčemos dvaro savininkų gyvenimo vingius, pasigrožėti sukauptais retais eksponatais, leidžiančiais pajusti XIX a. pab. – XX a. pr. dvaro gyvenimo alsavimą.
Atokvėpiui sulipome į garlaiviuką, kuris mus nuplukdė į Mingės kaimą, išsidriekusį abiejuose Minijos krantuose, ir kur be valties nenuvyksi pas kaimyną, gyvenantį kitame upės krante. Laive skanavome kelių rūšių rūkytos žuvies, mėgavomės žuviene, išvirta iš keturių rūšių žuvų.
Dairydamiesi po Rusnės salą stebėjome kitame krante, už išorinės Europos Sąjungos sienos esantį Rusijos pasieniečių bokštelį, aiškinomės polderių paskirtį, spėliojome, kokį ryšį su Rusne turi Mahatma Gandis. Sužinojome, kad 2015 m. Rusnėje atidengtas paminklas Indijos nepriklausomybės didvyriui M. Gandžiui ir šiame miestelyje gimusiam jo draugui žydui architektui Hermanui Kalenbachui.
Vakarą praleidome svečiuodamiesi pas žolininką, farmacininką, puikų oratorių Virgilijų Skirkevičių, buvusį Šilutės merą, klausėmės jo originalių minčių apie žmogaus prigimtį.
Nakvojome Šilutės turizmo ir paslaugų verslo mokyklos mokomajame viešbutyje: numeriai įrengti buvusiame kalėjime su tuos laikus menančiomis geležinėmis durimis.
Kitą dieną užsukome į Ventės ragą: lipome originaliais lieto ketaus laiptais į švyturį, pasivaikščiojome giliai į marias nutįsusiu molu. Dabar čia ramu, dar neprasidėjo paukščių rudeninė migracija.
Kintuose, išklausę išsamaus pasakojimo apie Vydūną, kurio 150-ąsias gimimo metines šiemet švenčiame, nupėdinome ieškoti Didžiosios tujos: jos dvikamienės viršūnės iškilusios į beveik 20–ties metrų aukštį. Kintų tuja – antras pagal dydį Europoje gamtos paminklas.
Drevernoje nuo apžvalgos bokšto pro žiūronus dairėmės į paukščių lizdus, stebėjome Kuršių marių pakrantę Nidos pusėje, o nulipę užsukome į laivadirbio Jono Gižo sodybą.
Kelionę baigėme aplankydami įspūdingą neogotikinę Švėkšnos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčią su 75 m. aukščio bokštais. Pliaterių išpuoselėtame dvare, nusifotografavę prie vilos „Genovefa“, atsisveikinome su Šilutės kraštu.
Algimantas Petrauskas, Kultūros fakulteto prodekanas
Nuotraukos Dalės Aučinienės ir Vitalijos Lapinskienės Medardo Čoboto TAU facebook
