Paskutinėmis saulėtos vasaros dienomis patraukėme į Aukštaitiją, kurios rasotus takelius ir dulkėtus kelius paskutiniame XIX a. ketvirtyje mindė greitos kojelės pasiturinčių ir vargingų valstiečių vaikų, kurie pasiaukojamu darbu Tėvynės labui plačiai išgarsino gimtuosius savo kaimus. Tai:
Ukmergės apskrities Kurklių valsčiaus Užunvėžio kaime gimęs Steponas Kairys (1879-1964) – nuoseklus socialdemokratinių idėjų gynėjas, išsireikalavęs, kad Nepriklausomybės akte būtų įrašyta, jog galutinai santykius su kitomis valstybėmis spręs demokratiniu būdu visos Lietuvos gyventojų išrinktas Seimas.
Rokiškio apskrities Panemunio valsčiaus Kuodiškių kaime gimęs Vladas Mironas (1880-1953) – vienintelis kunigas, tapęs ministru pirmininku, gyvenimą baigęs sovietiniame Vladimiro kalėjime. Apie signatarą gyvais savo tėvų ir kraštiečių prisiminimais pasidalino bendrakeleivis Petras Zavadskas.
Biržų apskrities Čepėnų valsčiaus Kateliškių kaime gimęs Alfonsas Petrulis (1873-1928) – aktyvus lietuvybės puoselėtojas Vilniaus krašte lenkų okupacijos laikais, už ką buvo mėtomas ir vėtomas iš parapijos į parapiją, gal tik Pivašiūnuose kiek užsibuvęs. Kartu ir jo brolis Vytautas Petrulis – XI-tos Lietuvos Respublikos vyriausybės ministras pirmininkas.
Ukmergės apskrities Taujėnų valsčiaus Užulėnio kaime gimęs Antanas Smetona (1874-1944) – pirmasis Lietuvos prezidentas, iki šiol nepakankamai įvertintas, už anticarinę veiklą (lietuviškų leidinių platinimą) kalėjęs Vyborgo citadelės kalėjime.
Biržų apskrities Nemunėlio Radviliškio Jasiškių kaime gimęs Jokūbas Šernas (1888-1926) – vienintelis reformatų tikėjimo bei nuo sunkios ligos miręs pirmasis iš signatarų. Jam buvo vos 38-eri. Signataro sūnus, išsaugojęs lietuvišką pasą, filmavęsis pagrindiniuose vaidmenyse italų režisierių F. Fellini, L. Visconti, prodiuserio C. Ponti bei Holivudo filmuose, taip ir nesuspėjo susukti filmo apie savo tėvą.
Biržų apskrities Pasvalio valsčiaus Medinių kaime gimęs Jonas Vileišis (1872-1942) – neprilygstamas Kauno burmistras, pavertęs provincinį garnizono miestelį į visavertę Europos valstybės sostinę, ir jo brolis Antanas, bei nepaprastai daug Lietuvai nuveikęs ir paaukojęs Petras Vileišis.
Su Aukštaitija (konkrečiai su Panevėžio Lietuvių gimnazija) yra susijęs Paviluostos uoste Latvijoje gimęs Kazys Bizauskas (1893-1941) – jauniausias iš signatarų.
Visur – mūsų Kultūros, Istorijos, Politikos, teisės ir ekonomikos bei Meninės saviraiškos fakultetų klausytojų buvo netoli penkiasdešimties – radome gražiais Signatarų atminimui skirtais stulpeliais bei stogastulpiais ar prie masyvių akmenų įtaisytomis lentomis su užrašais, pažymėtas gimtųjų sodybų vietas, uždegėme žvakes, paminklus apjuosėme Lietuvos Respublikos vėliavos spalvų juostelėmis. Aukštaitijos kalvomis ir slėniais toli sklido valstybės himno garsai.
Aplankėme signatarų A. Petrulio Musininkuose ir J. Šerno Nemunėlio Radviliškyje palaidojimo vietas bei Obelių miestelyje 1941 m. birželio mėn. sukilimo aukoms skirtą atstatytą įspūdingą monumentą, o Rokiškyje dar 1928 m. iškilusį obeliską su R. Antinio (vyr.) skulptūra Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui.
Džiaugėmės reta galimybe pamatyti monumentą Lietuvos kariams, kritusiems dabartinės Latvijos teritorijoje, ginat Tėvynę nuo bolševikų invazijos ir kėslų užgrobti valdžią ir įvesti raudonąjį terorą. 1932 m. spalio 2 d. Latvijos Respublikos Červonkos gyvenvietės kapinėse, palaidotiems iš apylinkių surinktiems lietuvių karių palaikams pagerbti, iškilmingai atidengtas 6,5 m aukščio paminklas su užrašu lietuvių ir latvių kalbomis „Žuvusiems Lietuvos kariams 1919-1920 m.“ ir lietuviškai „Keleivi, pasakyk Lietuvai, kad mes žuvome gindami Tėvynę“ tebestovi iki šiol, neįveiktas nei laiko, nei sovietinių pareigūnų siautėjimo. Dabar paminklu rūpinasi 1919-1920 m. Lietuvos savanorių karių kapų Rokiškio rajono bendrija ir ypač jos ilgametė pirmininkė R. Norvaišienė.
Panemunio miestelyje prie didžiulės Angelo skulptūros (aut. K. Kisielius), pastatytos partizanams atminti, iškilmingai perskaitėme visų partizanų, kilusių iš šios apylinkės ir padėjusių galvas už mūsų laisvę, pavardes, tuo atiduodami jiems pagarbą.
Pakeliui sustojome ir Ilgalaukio kaime, kuriame yra atminimo akmuo ilgiausiai buvusiam ministru pirmininku – Juozui Tūbeliui, kurio taupios politikos dėka litas tapo viena patikimiausių Europos valiutų.
Atokvėpio valandėlėmis perėjome ilgiausiu Lietuvoje mediniu tiltu per Širvenos dirbtinį ežerą, kopėme į Panemunio piliakalnį, vaikščiojome po Riomerių Panemunio dvaro parką, deja, dabar visiškai apleistą, su griūvančiais buvusiais manieringos architektūros dvaro rūmais.
Kelionės pabaigoje aplankėme visai naujai įrengtą Didžiosios Kovos partizanų apygardos memorialiniame parke tarpukario Lietuvos Respublikos vyriausybių ministrų, sušaudytų NKVD, atminties sienutę su 17-lika kiekvienam skirtu kryželiu, bei vienam ministrui žydui su Dovydo žvaigžde.
Mūsų kelionė nebuvo tik projekte „Signatarai skelbiant, įtvirtinant ir ginant Lietuvos nepriklausomybę“ numatytų uždavinių vykdymas – tai buvo mūsų dvasios pakylėjimo momentai. Pamatėme tą grožį, kuris iškilių mūsų krašto žmonių širdyse įžiebė begalinę meilę Tėvynei.
Dr. Vida Kniūraitė ir Algimantas Petrauskas, kelionės vadovai
Laimos Baltėnienės, Janinos Izabelės Bražiūnienės, Lolitos Auksės Raudienės, Vitaliaus Skaržinsko nuotraukos Medardo Čoboto TAU facebook
