Daug gražių vietų yra mūsų krašte: ežerų, miškų ir upių, tačiau bene gražiausia tai Kuršių nerija, kur ilgiausiai užtrunka vasara, kur paukščiai būriuojasi pailsėti prieš tolimas keliones, kur dar vilioja šiltos Baltijos ir Kuršių marių bangos, kur dar atviri dangaus mėlynės langai…
Todėl Kultūros fakulteto klausytojų grupė rugsėjo 4-5 dienomis išvyko į šį nuostabų gamtos kampelį ne tik pasidžiaugti gal jau paskutinėmis šiltomis ir giedromis prašuoliuojančios vasaros dienomis, bet ir pailsėti, pasisemti jėgų prieš 2018/2019 mokslo metus MČTAU.
Grupę lydėjo fakulteto dekanė Aldona Mikulionienė, kuri, atšventusi savo garbingas asmenines šventes, buvo dar energingesnė ir žvaliai žarstė klausytojams iš savo sukauptų aruodų ne tik istorines žinias apie pakelės miestus ir gyvenvietes, bet ir porino įvairiausias legendas. Kelionės organizacinius klausimus sprendė naujai paskirta fakulteto prodekanė Dalė Jasinskienė.
Pagal puikiai apgalvotą kelionės maršrutą keliautojų grupė, pakeliui į Kuršių neriją, užsuko į Bijotus, kuriuose poetas, senienų ir gamtos mylėtojas Dionizas Poška apie 1812 metus čia įsteigė pirmąjį kraštotyros muziejų Žemaitijoje. Keliautojai apžiūrėjo Baublių muziejų, o jo gidė papasakojo apie garsųjį tūkstantmetį ąžuolą, D. Poškos iniciatyva nukirstą Vyšniakalnyje, kurio kamieną jis pasistatė savo sodyboje ir patalpino jame pirmuosius muziejaus eksponatus. Keliautojus stebino D. Poškos pomėgis ir meilė rinkti gamtos senienas: čia galima pamatyti ir riterio šarvus, senovines knygas ir ginklus, ir net... mėlynojo banginio žandikaulio dalį ir kelis mamuto šonkaulius, t. y. gyvūnų, kurie senų senovėje gal yra plaukioję ir gyvenę šiose vietovėse.
Pasigrožėję išlakiais stuomeningais ąžuolais, gražiai sutvarkyta teritorija, degančia įvairiaspalvėmis rudeninėmis gėlėmis, grupė patraukė keliu, kur šalia esančių beržų nukarusios kasos jau buvo paženklintos pirmaisiais auksiniais rudens potėpiais. „Vasara praėjo, vasara praėjo! – Groja vėjo smuikas, rudeninio vėjo”, aidėjo galvoje Salomėjos Neries eilėraščio nuotrupos...
Pasistiprinę žemaitiškais cepelinais Gargžduose, keliautojai netrukus pasiekė perkėlą Klaipėdos uoste ir, stebėdami didžiulių krovininių laivų manevravimą dokuose, pasiekė Kuršių nerijos pušynėlius.
Grupės vadovė A. Mikulionienė keliautojams papasakojo turtingą ir įdomią Kuršių nerijos istoriją: šioje vietovėje iki kryžiuočių įsiveržimo į prūsų žemes, pietinėje jos dalyje gyveno sembai (prūsų gentis), o šiaurinėje – kuršiai (lietuvių-latvių gentis), kurie vertėsi žvejyba ir medžiokle. Ši vietovė 1258 metais jau buvo paminėta Kryžiuočių ordino metraščiuose.
Juodkrantę keliautojai pasiekė i vadinamuoju pašto keliu, kuris nuo seniausių laikų ėjo per Kuršių neriją ir jungė Marienburgą, Karaliaučių ir Memelį iki Livonijos (Rygos). Sunku buvo įsivaizduoti, kad šiuo keliu kažkada važiavo tokie žymūs žmones, kaip prancūzų rašytojas D. Didro, garsūs mokslininkai Vilhelmas ir Aleksandras Humboltai, nuo prancūzų į Klaipėdą bėgo Prūsijos karalienė Luiza su vaikais, ir dar daug kitų istorinių asmenybių.
Keliautojams buvo įdomu sužinoti, kad Kuršių nerijos pusiasalis iki XVII a. buvo apaugęs miškais, tačiau Septynmečio karo metu (1674-1679) jie buvo iškirsti ir, išnykus miškams, ėmė slinkti kopos, kurios smėliu užnešė 14 kaimų, tarp jų ir Karvaičių kaimą, kuriame gimė prūsų-lietuvių veikėjas, tautosakininkas Liudvikas Rėza. Dėl slenkančio smėlio Nidos ir kitų kaimų gyventojai tris kartus turėjo keltis į kitas vietas. Savo gyvenamas vietoves keitė Juodkrantės, Smiltynės ir kiti kaimai.
Juodkrantėje, marių pakrantėje, keliautojai žavėjosi smėlio skulptūromis ir simboliniais meno kūriniais, sukurtais iš įvairių augalų, skirtais sudeginti per Lygiadienio šventę.
Būnant Juodkrantėje negalima neužsukti į Raganų kalną – unikalų medinių skulptūrų muziejų, kur karaliauja raganos, velniai ir kiti lietuvių tautosakos herojai. Jos išdėstytos Eglių slėnio miško amfiteatre prie Ievos kalno, kur per Jonines susirinkdavo ne tik vietiniai gyventojai, bet ir iš kito marių kranto atvykę pasimelsti mistiškoje sengirės aplinkoje bei paviešėti Juodkrantėje.
1979–1981 metais per tris tautodailininkų stovyklas medžio meistrai ir kalviai sukūrė 71 skulptūrą. Šiam įspūdingam kūrybiniam procesui vadovavo skulptorius Steponas Šarapovas ir architektas Algimantas Nasvytis.
Kad Raganų kalnas tikrai mistinė vieta, galėjo įsitikinti ir keliautojai, nors vadovės buvo perspėti, kad neužsižiūrėtų į kokį nors velniuką ar raganą, kad iš paskos prikibusio namo neparsivežtų... Bet nepaaiškinamų nutikimų vis dėlto neišvengta – viena keliautoja nei iš šio, nei iš to drabužį pametė ir kelią atgal vos vos rado, kita staiga, užsižiūrėjusi į vieną iš raganų, sumanė galvos apdangalą musulmoniškai užsirišti... O viena keliautoja ir savo vyriškį sugebėjo pamesti, dėl ko visą pusvalandį vėlavome.
Nidoje laukė nedidelis garlaivis, kuriuo keliautojai išplaukė į Kuršių marias pasigrožėti Nerijos pusiasaliu ir pasidairyti į marių platybes. Pusiasalio kopų grožis atsivėrė iš marių pusės, ir ta smėlio kalva, iškilusi marių vandenyse, atrodė lyg artėjantis grėsmingas gelsvas ledkalnis, o Nidos miestelio namai raudonų čerpių stogais – lyg neseniai išdygusių raudonviršių virtinės...
Po įspūdingo plaukiojimo po marias keliautojai nuskubėjo į pačią gražiausią ir unikaliausią Kuršių nerijos vietą – Parnidžio kopą, vienintelę Lietuvoje, kur saulė teka ir leidžiasi nuo vandens paviršiaus. Kopiant taku į kopos viršūnę, keliautojus pasitiko prancūzų rašytojo, publicisto Žano Polio Sartro skulptūra, palinkusi priekin lyg besipriešinanti stipriam jūros vėjo gūsiui, o kopos viršūnėje, apžvalgos aikštelėje – didingas saulės laikrodis. Nuo Parnidžio kopos viršūnės keliautojai grožėjosi atsivėrusia užburiančiai didinga smėlio kalvų, vandens ir saulės panorama.
- A. Mikulionienė papasakojo istorijų ir legendų apie smėlio užpustytus kaimus, apie pirmuosius miško atsodinimo pradininkus – Georgą Dovydą Kuvertą ir jo tėvą, žymų miškininką, legendinį kopų inspektorių, savo gyvenimą paskyrusį kopų apželdinimui Vilhelmą Francą Efą, apie kitų žmonių pasiaukojantį darbą, atsodinant šiose vietovėse mišką.
Kai saulė ir diena jau riedėjo vakarop, keliauninkai stabtelėjo prie Baltijos jūros: vieni pasižvalgyti nuo balto smėlio kranto į jūros tolius ir liepsnojančią saulę, artėjančią prie paslaptingo horizonto, kur bangų keteras kerta žuvėdros, kiti – pasinerti į dar gaivinančiai šiltas jūros bangas...
Kitą dieną keliautojai pradėjo pasivaikščiojimu po Nidą ir apsilankymu jos žymiose vietose. Prie Tomo Mano namelio grupės vadovė papasakojo apie šio žymaus žmogaus gyvenimą ir jo su šeima praleistas dienas Nidoje, grožėjosi atsivėrusiu vaizdu į marias.
Šalia Nidos evangelikų liuteronų bažnyčios kelionės dalyviai aplankė Nidos etnografines kapines, kuriose susipažino su išlikusiais originalių formų mediniais antkapiais – krikštais, kurie būdingi tik Kuršių nerijai, sužinojo, kad jie buvo daromi iš storos lentos, savo siluetu primenantys medį su išpjaustytais šonuose paukšteliais, širdelėmis, augalais – moterims, o žirgų galvomis, augalų motyvais – vyrams.
Šiose kapinėse, šalia kitų žymių žmonių palaidotas ir garsus menininkų mecenatas Hermanas Blode, kuris prieš Pirmąjį pasaulinį karą įkūrė Nidos menininkų koloniją, kurioje lankėsi daug to meto Europoje žymių žmonių: dailininkų, rašytojų, kompozitorių, muzikantų. Apie čia apsilankiusius garsius žmones byloja svečių knygoje išlikę įrašai ir fotografijos.
Po pietų keliautojai, atsisveikinę su Nida ir Baltijos jūra, išvyko į Klaipėdą ir joje apsilankė žuvų karalystėje – Jūrų muziejuje ir Delfinariume, gėrėjosi delfinų spektakliu ir jų sugebėjimais.
Keliautojai, kupini naujų įspūdžių, gerai pailsėję ir puikios nuotaikos, su smagiomis dainomis grižo namo ruoštis naujiems mokslo metams ir naujoms įdomioms kelionėms.
Alvydas Kazlauskas, Kultūros fakulteto klausytojas, kelionės dalyvis
Irenos Šileikienės ir Vidos Rogalskienės nuotr. Medardo Čoboto TAU facebook
