Artėja Vėlinės – mirusiųjų pagerbimo šventė. Mirtis – natūralus žmogaus likimas, kurio neišvengsime nė vienas. Bet ar mes patys nenaikiname savęs anksčiau laiko?
Savo archyve radau „Mirusio sūnaus laišką“ tėčiui, kuris labai liūdėjo ir kaltino save dėl sūnaus žūties. Laišką rašiau konkrečiam asmeniui (tėčiui), kuris dėl to norėjo pats išeiti iš gyvenimo. Jis už laišką man dėkojo ir sakė, kad tai jam labai padėjo.
Nijolė Riaubaitė, Literatūros fakulteto klausytoja
Mielas Tėti,
Aš jau seniai skaitau Tavo nerašytus laiškus, net kai kuriuos ženklus siunčiau – norėjau, kad suvoktum, jog man gera ir nieko daugiau nereikia... Deja...
Dabar, kai matau Tave tokį sumišusį, pasiklydusį savo mintyse... negaliu tylėti ir ramiai žiūrėti, kaip ėmei plakti į krūvą tokius nesuderinamus dalykus kaip skausmas ir džiaugsmas... pasitelkei net skaičių magiją... Argi Tu šito mane mokei?
Pirmiausia tėti, Tu neturėtum jausti nepastatytos piramidės ar neišauginto medžio jausmo. Nenuvertink savo darbo! Tavo piramidė, į kurią sudėjai visa geriausia: pasiaukojimą, ištvermę, meilę – nuostabi! Aš didžiuojuos tavimi, tėti, ir esu Jums, tėveliai, labai dėkingas už daug ką. Už tai, kad gimiau toks gražus „Rudis“, už tai, kad augau prie šilto namų židinio, nenuklydau blogais keliais, išmokau mylėti... Už tai, kad išleidote į gyvenimą, aprūpintą dvasinėmis ir materialinėmis vertybėmis, kad nepatyriau nei fizinio, nei dvasinio smurto... Esu dėkingas už viską, viską... Ir už tai, kad galėjau realizuoti savo smalsumą, judrumą, gerumą, kad, kaip ir visi vaikai, galėjau statyti LEGO pilis, žaisti karą, daryti „kavarijas“, klausytis pasakų (Tavo sukurtos – nuostabiausios!), mylėti meškiukus, kad turėjau kam be galo kartoti tą nuostabų žodelį „myliu“...
Antra, aš labai jautrus, kaip ir Tu tėti, nemėgstantis neteisybės. Nesipriešinau netiesai ir skriaudoms, nes labai mylėjau ir bijojau atsakydamas tuo pačiu įskaudinti kitus. Būdamas silpnas savo viduje stengiausi bėgti nuo problemų... Man labai reikėjo kažko stipresnio, tvirtesnio, kas padėtų išreikšti, realizuoti save, įveikti vidines baimes ir abejones. Ir tuo metu Tu pastūmėjai mane... į sportą. Tai buvo nuostabu! Sportas ir draugiškas kolektyvas užgrūdino, suteikė ištvermės bei pasitikėjimo savimi, padėjo suprasti daug ką, pajusti savo vertę, tapti savimi. Suteikė dvasinės ir fizinės brandos. Kartu tai ir uždanga jautriai sielai nuo gyvenimo dūrių, žiaurumo, neteisybės... Juk jautriam sunku šiame pasaulyje... O kalnai – tai ne tik puikūs vaizdai ir vieta kažką atrasti, bet ir puiki užuovėja nuo žemiškų nemalonumų, kur galima paslėpti širdies graužatį, liūdesį, mokytis siekti tiesos bei kitų dvasinių aukštumų...
Aš Tau, tėti, labai dėkingas už drauge praleistą laiką žygiuose, įspūdingas keliones dviračiais, baidarėmis, už pilnaties stebuklus ir visa patirta drauge, už Tavo jaudulį dėl manęs, už Tavo „griežtumą“ ir „burbėjimą“... Tu dėl to neturėtum graužtis – davei man tai, ką tuo metu galėjai ir privalėjai. Dėkingas, kad saugojai nuo pavojų, nors kartais Tavo rūpestis atrodė perdėtas, o baimės – nepagrįstos. Tai varžė, bet... nenorėjau Tavęs skaudinti priekaištais...
Prisimeni, tėti, tą vakarą, kai grįžome iš miesto į kalnų „gūžtą“? Tu griuvinėjai apsiavęs nepatogius batus, o aš juokiausi? Teisingai! Tu pastebėjai, kad tai juokas pro ašaras... Tokiu būdu aš mėginau nuslėpti didelį širdies skausmą... Tu žinai, ką vyrui reiškia pirmoji meilė. „Pirmoji meilė uždeda savo antspaudą ant viso likusio vyro gyvenimo. Jeigu ši meilė buvo laiminga, jeigu moteris ar mergina, sužadinusi jaunuolio jausmus, atsakė tuo pačiu ir buvo ištikima, jį visą gyvenimą lydės pasitikėjimo jausmas. Jeigu tą pirmą kartą, kai jam norėjosi atiduoti save, jis buvo atstumtas arba išduotas, žaizda niekada visiškai neužgis, o moralinė sveikata dar ilgai bus palaužta“. Taip rašė didis prancūzų rašytojas Andrė Morua. Be to, jis aiškino merginoms, kokia baisi atsakomybė būti pirmąja meile. Baironas dėl to tapo donžuanu ir privertė kitas moteris sumokėti už pirmosios žiaurumą. Atstumtas Dikensas tapo valdingu, priekabiu, amžinai nepatenkintu vyru. Nė vienam vyrui tai nepraeina be pėdsako ir trukdo būti laimingam santuokoje... Kai širdyje amžina trauma, gyvenimas netenka prasmės, reikšmės ir vertės...
Tėti, Tu tikriausiai nepatyrei pirmosios meilės išdavystės. Tačiau žinai, kad širdies skausmas daug sunkesnis, nei fizinis. Žinai, kad aš niekad nesiskundžiau, visuomet pakėliau fizinį skausmą, kartais gal ir nesąmoningai ieškojau jo... juk tai užgožia širdies gėlą... Kaip ir kiekvienas jaunas žmogus, aš turėjau pasirinkti savo kelią, man reikėjo gyventi savo gyvenimą, mokytis iš savo klaidų... Vaikų gyvenimas paprastai nesutampa su tėvų įsivaizduojamuoju... bet tėvams su tuo tenka susitaikyti...
Tu, tėti, neturi už nieką savęs bausti, neturi nustoti gyventi. Privalai toliau tęsti visavertį gyvenimą, toliau teikti aplinkiniams savo širdies šilumą ir gerumą. Skleisk gėrį, daryk gerus darbus kartu ir nuo manęs, ir tai padės Tau atsikratyti bereikalingos graužaties.
Įvertinti tai, ką turi nepraradus – tai didžioji išmintis. Tu, tėti, tai sugebėjai. Dabar jūs, mano mielieji, turite vienas kitą. Tai labai daug. Ne kiekvienas gali tuo pasigirti. Vertinkite ir branginkite šią vertybę. Nemanau, jog reikėtų jos netekti tam, kad sugebėtum įvertinti?!
Tėti, Tu privalai suvokti, kad aš, Tavo sūnus, visiems laikams! Kad nei aš kitų tėvų, nei Jūs kito sūnaus, neturėsit. Tu, tėti, išliksi man brangus ir mylimas. Džiaukimės tais saitais, kuriais esame surišti amžinai ir tuo, ką teko patirti, ką lėmė mums likimas.
Mieli tėveliai, ir toliau branginkite kiekvieną prisiminimą, bet neviešinkite jų – kitiems tai neįdomu ir nereikalinga, bei negraužkite nei savęs, nei manęs neviltimi ir ašaromis. Jos labai sūrios ir neduoda ramybės... Kodėl sakoma: „Ilsėkis ramybėje“? Tai reiškia, kad niekas (tuo labiau tėvai) neturi teisės drumsti išėjusiojo ramybės... Aš noriu išlikti gyvas Jūsų širdyse ir atmintyje, o ne palaidotas. Tavo saulė, tėti, nepalaidota. Ji šviečia ir kviečia gyventi. Neviltis, liūdesys, ašaros griauna gyvenimą. Jeigu tikrai norite, mano brangūs tėveliai, kad man būtų gera, gražu, ramu ir kad būčiau ten, kur noriu, Jūs neturite trukdyti man tai daryti... Nelaikykite manęs pririšę prie kapo, nepozuokite prie jo – tai panašu į pasididžiavimą prabangiu daiktu. Leiskite man laisvai eiti ten, kur reikia... ir atleiskite už suteiktą skausmą.
Aš ir dabar, kaip tą naktį iš Telekomo barikadų, toliau kartoju, kad Jus labai, labai myliu... „Aliuk, nupaisyk man kisią“ ir visiems laikams nusišluostyk ašaras –Tu patinki man linksmas, kai spindi Tavo nuostabiai geros akys ir kerinti šypsena.
