Ar daug žmogui reikia? Kartais užtenka gero žodžio – iš širdies į širdį. Daug žodžių iš širdies gelmių plunksnos broliai, bičiuliai, kolegos padovanojo Tomai Palmirai Lašienei, Literatūros fakulteto senbuvei, buvusiai aktyviai fakulteto seniūnei, kovo 19-ąją šventusiai pavasariškai gaivų 80-metį. Kūrybišką, tautiškai nusiteikusią, amžiaus išmintimi pasipuošusią jubiliatę sveikino kolegos, dovanodami savo kūrybos eiles, gėles ir savo kūrybos rinktines. Šimtamečio ąžuolo stiprybės, kūrybinio įkvėpimo, gražios bendrystės su kuriančiais žmonėmis palinkėjo MČTAU rektorė Zita Žebrauskienė, prorektorė Aldona Rėksnienė. Pačius gražiausius, šilčiausius žodžius visų kolegų vardu išsakė Vilija Jurėnienė, vyriausia Literatūros fakulteto klausytoja, garsėjanti savo šmaikščiu humoru, užkrečiančiu optimizmu ir begaliniu nuoširdumu. Sveikiname jubiliatę gerbiamos Vilijos žodžiais!
Mieloji Toma, noriu tarti Tau keletą nuoširdžių žodžių kaip Trečiojo amžiaus universiteto Literatūros fakulteto senbuvei, buvusiai seniūnei ir buvusiai lietuvių kalbos mokytojai.
Mano senelis sakydavo, kad didžiausios pagarbos vertos trys žmonių kategorijos: kunigai, gydytojai ir mokytojai. Tai buvo labai senai, prieš aštuoniasdešimt metų. Šiandien šių kategorijų daugiau ir jos įvairesnės. Man žodis „mokytojas“ tolygus žodžiams Tėvynė, darbas, svajonė, gydytojas, viltis, taika ir meilė – ne taip ir daug.
Didžiausią pagarbą Tau jaučiu kaip buvusiai gimtosios kalbos mokytojai, kaip motinai, užauginusiai sūnų, o didžiausią padėką – kaip reto pareigingumo, takto, nuoširdumo ir šilumos žmogui, negailinčiam greta esančiam nei šilto žvilgsnio, nei gero žodžio. Gerbiu Tave už tai, kad, būdama principinga, sugebi priimti ir kitaip mąstantį pašnekovą. Tai tikrai pagarbos vertas bruožas. Asmeniškai esu dėkinga už tai, kad nepagailėjai gerų žodžių abiems mano knygoms, o ypač pirmajai – „Dėžutė su senais laiškais“. Jeigu ne Tavo, kaip lituanistės paakinimas, mano literatūrinė karjera „tais senais laiškais“, ko gero, būtų ir pasibaigusi.
Gerais žodžiais Tu palydėjai ir visų mūsiškių literatūrinius bandymus tiek išleistose knygose, tiek dar skaitant rankraščius. Su didžiausiu malonumu mes visi klausėmės Tavo skaitomų apžvalgų, skirtų Ievos Simonaitytės kūrybai, atgimimo dainiaus Maironio sudėtingai asmenybei. Viskas, ką skaitei, buvo įdomu ir taip įtaigu, ir parašyta gražia literatūrine kalba.
Metai, mėnesiai, savaitės, dienos ir valandos bėga žaibo greitumu. Čia buvo, čia jau nebėra. Dabartis tapo praeitimi. Gyvenimo tėkmėje (taip pavadinta pastaroji mūsų visų kūrybos rinktinė) linkiu, kad dar ilgai galėtum džiaugtis galimybe pilkąją kasdienybę paįvairinti ne tik skaitydama knygas, žiūrėdama televizorių, bendraudama su artimaisiais, bet ir, visų mūsų džiaugsmui, lankydama Literatūros fakulteto užsiėmimus.
Baigdama savo sveikinimą užduosiu Tau kelis klausimus man labai patinkančiais Algimanto Baltakio eilėraščio „Ar daug žmogui reikia“ posmais:
