Pajusi Vienį
tarp saulės ir akmenio.
Tave įsuks
pranašų išmintis.
Kaip atiduoti
žinojimo paslaptį,
kai supranti –
visi esam Kely.
„Runos” – ketvirtoji Er Minijos (Erminijos Deviatnikovienės), lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos, muzikos pedagogės, respublikinių skaitovų konkursų lauretės, šiuo metu MČTAU Literatūros fakulteto klausytojos poezijos knyga.
Jos eilėse, jos runose įsispaudžia įskaudintos gimtosios žemės skundas, lemtis ir viltis. Jau čia norisi įterpti naujojo rinkinio eilėraštį „Jeigu mane atvertų”:
Jeigu mane atvertų Gal nuo pradžios
kaip asfaltą, lig pabaigos ji lydi.
kiek rastų žemių, Paskui galbūt kam nors
smėlio, akmenų. kely padės.
Ir tik vienam kamputy Dievuliau mano,
gėlę baltą. kaip baltai ji žydi.
Gal aš dėl jos Aš pakylėsiu ją
ir gyvenu. arčiau širdies. (p. 16)
Pratarmėje autorė rašo: „Mano knygelė apie praeitį, dabartį ir ateitį. Gyvename sudėtingu laikotarpiu. Jaučiu Žemę kaip gyvą organizmą, kuri vargiai ilgai mus beišlaikys. Atgal negrįšime, bet nesulaikomai ritamės į ten, iš kur negrįžtama. O juk Žemė didžiausias Kūrinijos stebuklas”.
Žodis „runos” turi kelias reikšmes. Tarptautinių žodžių žodynas (Vilnius, 2007, p. 654) nurodo tris: pirmoji – seniausi germanų rašto ženklai, kurie būdavo įrėžiami arba iškalami akmenyje, kaule, medyje, metale; antroji – seni įrašai gotų, vokiečių, anglosaksų kalbomis ir trečioji – karelų, estų ir suomių epinės liaudies dainos. Kuri šio žodžio reikšmė labiausiai priartėja prie Er Minijos knygos pasaulėjautos? Turbūt įdėmesnis skaitytojas galėtų atrasti sąsajų su visomis runų reikšmėmis. Mano santykis su pristatoma kolegės knyga nėra neutralus akademinis, literatūrologinis. Tai labiau asmeninis emocinis įspūdis, kurį provokuoja dar neskaitytas tekstas.
„Runos” – nemažos apimties (143 p.) eilėraščių knyga, kurią sudaro septyni skyriai, tačiau nubrėžti kokias nors apčiuopiamas skiriamąsias ribas tarp skyrių nėra lengva. Iš pirmo žvilgsnio net atrodo, kad skaitai ne pavienius eilėraščius, o ištisą poetinį sąryšingą išgyvenimą. Visi eilėraščiai be pavadinimų, tuo požiūriu kažkiek panašūs ir kartu skirtingi.
Er Minijos poetinis pasaulis ramus, kartais truputį melancholiškas, dvelkiantis nostalgija praėjusiam laikui, skausmingu pergyvenimu dėl Žemės ir mūsų visų ateities. Jos eilėraščiai nereikalauja didelių auditorijų, patoso, rampų šviesomis apnuogintų scenų. Jiems gera pabūti prie ramios žvakės šviesos ar prie jaukios namų židinio ugnelės. Jie ne iš karto įsismelkia į protą ir širdį. Reikia laiko ir išminties įsijausti, įsiklausyti į kiekvieną žodį, strofą, kad suvoktume Er Minijos runų paslaptis. Manau, kad šiais tamsiais nei tai rudens, nei tai tikros žiemos vakarais, kai viso pasaulio eteris prisodrintas neigiamų patirčių apie pandemijos negandas, mūsų dvasinį pasaulį gali papildyti poetinis žodis. Cituoju dar vieną kūrinėlį iš Er Minijos „Runų“:
Žmogaus gyvenimas
akmens brūkšny.
Jisai įspaudžiamas
tarp dviejų datų.
Gali išminčius būti
ar visai kvailys.
Tave pakvies
į paskutinį aktą.
Baigsis komedija,
tragedija, drama.
Karališkai
apdovanotas būsi.
Kodėl taip norisi,
kad liktų valanda,
kai neskubiai
prie angelo priglusi. (p. 137)
Aldona Julija Ambrukaitienė, Knygų klubo narė
