Mokykimės būti laimingi: laiškai mano bendraamžei
Literatūros fakulteto klausytojai yra parengę ir išleidę penkis savo kūrybos rinkinius. Patys literatai irgi kasmet išleidžia savo kūrybos leidinių – jų skaičius perkopė 70. Vienas jų, neseniai atkeliavęs iš spaustuvės – „Laiškai mano bendraamžei“ (Rinkimės laimingą gyvenimą). Šios 200 puslapių knygos autorė – Nijolė Kudabienė, Literatūros fakulteto klausytoja, Vilniaus universiteto partnerystės docentė, žmogiškųjų išteklių vadybos ekspertė ir dėstytoja.
Knygoje sudėti šeši laiškai bendraamžiams: apie pokyčius ir mokymąsi būti laimingai; apie ribas ir taisykles; apie tai, kaip nepasiduoti; apie veikimą ir tikslą; apie atjautą; kada laikas senti? Atidžiai perskaitėme šiuos Nijolės Kudabienės laiškus ir dalijamės savo mintimis.
Romualdas Šimkūnas. Ar nori būti laimingas?
Knyga gali ir turi būti kelrodžiu, greičiausiu būdu surasti kelią į mūsų
dar nepatirtas, neįsisavintas tautos egzistencijos sritis, turi padėti
įsisąmoninti, kas mes, kur ir kokie esame, kokiais norėtume būti
ir kaip to pasiekt (Kazimiera Prunskienė. Santara, 1989).
Mūsų rankose – labai gražiu viršeliu Nijolės Kudabienės dviejų šimtų puslapių apimties leidinys „Laiškai mano bendraamžei“ su intriguojančiu pasiūlymu „Rinkimės laimingą gyvenimą“ (BMK leidykla, 2021).
Leidinio pavadinimas byloja, kad autorės mintys skirtos moterims, tačiau, dovanodama knygą fakulteto dekanui Jonui Kirtikliui, tituliniame puslapyje rašo: „Mano knyga „subalansuota“ moterims, bet tinka ir vyrams“. Skaičiusiems belieka analizuoti, vertinti ir, galbūt, pasimokyti.
Dirbdama žmogiškųjų išteklių vadybos eksperte ir dėstytoja Vilniaus universitete, docentė Nijolė Kudabienė studijavo pasaulinę literatūrą, susietą su prielaidomis, sąlygojančiomis žmogaus viso gyvenimo pajautas, kurias analizuodama lygina su savąja patirtimi. Pasiremdama romėnų filosofo Liucijaus Senekos tvirtinimu, jog kiekvienas yra nelaimingas tiek, kiek tuo tiki, Nijolė rašo: „Dabar atsivėrė kitoks suvokimas: kokias mintis pasėsi savo galvoje, tą vėliau užauginsi ir turėsi... Žinau, kad savo mintimis galiu kurti gėrį arba blogį“. Ji pritaria amerikiečių filantropo Entonio Robinso teiginiui, kad gyvename tokiame pasaulyje, kuriame sąmoningai ar nesąmoningai pasirenkame kaip gyventi. Jei pasirenkame laimę – ją ir gauname, jei pasirenkame kančią – taip pat.
Ar kada pagalvojote, kad mūsų elgsena kyla iš mūsų būsenos? Atsakymas: Jei laiku įsikišite, patys galite sukurti sau palankų scenarijų.
Ką daryti, kai užvaldo nerimas? Šioje knygoje randame daug atsakymų. Skaityk, rinkis, išbandyk, nusiramink. Randame raginančių minčių, kad galime ir turime paleisti neigiamus dalykus, neigiamas būsenas – neapykantą, pyktį, nerimą, pavydą, įtarumą, apmaudą. Visa tai silpnina ir menkina žmogaus galias ir energiją. Autorės patirtys parodė, kad tai įmanoma padaryti.
Ar reikia visą gyvenimą skubėti? Nijolė dalijasi Izraelio instruktorės Efrat Šani teiginiu, jog yra begalė dalykų, kuriuos atrasi tik pabandęs sustoti: „Stabtelėjimas, atsitraukimas nuo kasdienių rūpesčių leidžia man pamatyti daug paprastų ir savaip įdomių dalykų. Belieka juos užfiksuoti, kad prireikus jie atsidurtų kuriame nors būsimame kūrinyje“.
Knygoje aptinkame minčių apie žmogaus vidinę energiją – drąsą, jėgą, viltį, pasitikėjimą savimi.
Meilė sau, kas tai? Jos gyvenimiškos patirtys ir kunigo Ričardo Doveikos, psichologo Andriaus Kalugino teiginiai, jog rūpintis savimi – reiškia kurti darnią asmenybę, o pirmas žingsnis to siekiant – meilė sau. Jei mylėsi save, kiti irgi mylės, pateikdama pavyzdžius teigia autorė.
Ar pasaulis žmogui siunčia likimo ženklus? Atsakymą Nijolė rado Lyno Birkbeko knygoje. Reikia sustoti, pamąstyti, atsukti įvykių juostą atgal ir patyrinėti, ar anksčiau buvo kitų įspėjamųjų ženklų.
Ką daryti, kai prarandi viltį rasti darbą? Jei paskaitysite „Laiškus mano bendraamžei“ – sužinosite.
Atsiskleis ir daugiau jums rūpimų dalykų. Nekantriai laukiame naujų Nijolės Kudabienės leidinių.
Filomena Marčiulionienė. Laikas užsiimti savimi
Nijolės Kudabienės „Laiškai mano bendraamžei“– nuostabi knyga. Ją galima perskaityti vienu atsikvėpimu, nes labai įdomu skaityti. Man viskas patiko: viršelis, pasakojimo maniera, pavadinimai, suskirstymas, šriftas, tarpai tarp eilučių, kursyvai ir t.t.
Esu labai dėkinga, kad gavau šią knygą, nes iš jos daug ko galima pasimokyti. Be to, susipažinau su Nijolės gyvenimu, siekiais, užsispyrimu, veržlumu, ryžtingumu ir pan. Man viskas pasirodė labai artima. Supratau, kad pats laikas užsiimti savimi...
Elvyra Valaitienė. Laiškas knygos autorei
Miela Nijole, parašėte mums tik šešis laiškus, o puslapių – beveik du šimtai! Ir kiekvienu laišku stengiatės apkabinti, prisiglausti, patarti, pamokyti, įrodyti, kad senatvėje galima susigrąžinti jaunatvišką psichikos būseną, kad mums būtina mokytis būti laimingoms, kaupti ir kaupti žinias, patirtį, domėtis viskuo, kas vyksta žmonių ir gamtos pasaulyje. Mokote skaitytoją medituoti – pabūti savyje ir su savimi, kreipiate mūsų mintis pozityvumo link, įrodinėjate, kad mintys materializuojasi... Skaitai apie tai laiške ir darosi šviesiau, skaidriau, prisimeni, jog gyvenime tikrai buvo atvejų, kai materializavosi svajonės ir troškimai. Ačiū Jums, Nijole, kad Jūs taip įtaigiai bandote mus mokyti, paskatinti, optimizuoti. Mokote rimčiausios savianalizės, vidinės savitvarkos: elgsenos ir būsenos, stabtelėjimo, įsitikinimų valdymo, gyvybinės energijos reguliavimo, optimizmo, entuziazmo.
Pirmasis laiškas „Apie pokyčius ir mokymąsi būti laimingai“ atskleidžia Jūsų, kaip autorės, stebėtinai gražų išprusimą, aptariamų temų išmanymą; teiginiai įrodinėjami mokslininkų pateiktais tyrimų rezultatais, psichoanalitikų, menininkų citatomis. Nuo antrojo laiško „Apie ribas ir taisykles“ pamažu atsiskleidžia Jūsų pačios potyriai ir išgyvenimai. Pasakojimas darosi artimesnis, atviresnis, ir tas atvirumas, nuoširdumas gražiai auginamas iki knygos pabaigos, gal todėl labiau primena ne paskaitos medžiagą, o būtent laiškus. Štai tada nesunku suprasti Jūsų jausmus bei išgyvenimus, nors su kai kuriomis mintimis nesinori sutikti. Pavyzdžiui, cituojate Henrį Deividą Toro – „Keičiasi ne aplinkybės. Keičiamės mes“, ir bandote tai įrodyti. Gal angliškai tai ir įtikinama, bet gyvenimas kartais mesteli, tarkim, „koroną“...
Labai įtaigiai pateikiate idėją pasakojime „Paukštis ir lelija“, pritardama Sioreno Kirkegoro minčiai, kad „tik žmogus skundžiasi nelaimingu gyvenimu“. Niekas daugiau nesiskundžia! Net lelijos sėklelė, nukritusi gėlei visiškai netinkamoje vietoje, pavyzdžiui, prišnerkštam patvory, ne dejuoja, kad ta vieta jai visiškai netinkama, o išdygsta, auga, sukrauna pumpurą ir pražysta nuostabiai gražiu žiedu! Mokykimės iš lelijos!
Man asmeniškai labai imponuoja Jūsų pagarbus, kultūringas mokymas. Mokymas be liepiamosios nuosakos veiksmažodžių, o nuoširdus pasakojimas apie tai, su kokiomis viltimis ir svajonėmis pradėjote rašyti, kaip nedrąsiai sėdote prie automobilio vairo, kaip ieškojote džiaugsmo ir nusiraminimo šokio ritme. Kaip gražu, kad neliepiate: „rašyk“, „vairuok“, „šok“! Visa tai – potekstėje, todėl įtaigiau, stipriau! Ačiū Jums!
Labai paveikus laiškelis apie gerosios Jūsų močiutės pastangas padėti Jums atsistoti ant netvirtų kojelių. Ir vėl galinga srovė teka potekstėje – niekada nenuleisk rankų, niekada nepasiduok, padaryk viską, ką gali, daugiau, negu gali!
Žavi nuoširdaus džiaugsmo atskleidimas pavykus įgyvendinti svajones (butas, sodas). Skaitai ir įsivaizduoji, kad būtent tau taip nuoširdžiai pasakojama, tartum būtum artima draugė...
Ponia Nijole, remdamasi citata „Tu negyvenai, kol nepadarei gero kažkam, kas tau negalės atsilyginti“ (Šerė Anderson), Jūs talentingai pasakojate apie tai, jog gyvenime tiesiog būtina daryti ką nors gera. Štai Jūsų žodžiai: „...pajutau, kad turiu imtis ko nors daugiau, pavyzdžiui, savanorystės. O nuo ko pradėti? Kur kreiptis? Kam pasiūlyti savo pagalbą? Kokią pagalbą galėčiau pasiūlyti?<...> Dėl laimingo atsitiktinumo radau Bernardinų vaikų dienos centrą“. Ir vėl nėra raginimo man, tau, kiekvienai. Pasiryžti ir pati pamąstai: o ką aš galiu? Ar negalėčiau nueiti aplankyti onkologinių ligonių, gyvenimo nuskriaustų vaikų, senelių namų globotinių? Juk tada ir mano senatvė įgautų kitą prasmę!
Paskutiniai laiškų sakiniai „Noriu dalytis su kitais savo žiniomis, patirtimi. Tuo, ką sukaupiau, įgijau ir išmokau per daug metų“ siejasi su Antuano de Sent Egziuperi mintimi, jog „yra tik viena tikra vertybė žemėje – tai žmogaus ryšys su žmogumi“.
Propaguojate humaniškąjį, aukštąjį ryšį – tą, kuris suteikia gyvenimui prasmę, diktuoja įsipareigojimus, planuoja veiklą, tiesia kelius į gražesnį pasaulį. Pasakojama, jog kiekvienas gimėme angelu, deja, su vienu sparnu... Kad galėtume skristi, reikia turėti ką apkabinti. Ačiū – Jūs tiesiate ranką, kad turėtume ką apkabinti! Būkite sveika ir laiminga!
Romualdas Šimkūnas, Filomena Marčiulionienė, Elvyra Valaitienė
Nijolės Kudabienės nuotrauka
