Tikroji lietuvių – švedų rašytojo, diplomato Igno Šeiniaus pavardė – Jurkūnas. I. Šeinius gimė 1889 m. Šeiniūnų kaime (iš čia ir pseudonimas Šeinius), netoli nuo Bagaslaviškio. Sąmoningai pasirinko lietuvybę, nors aplink dauguma kalbėjo lenkiškai. 1908 m. baigė mokytojų kursus. Dvejus metus mokytojavo Vilniuje. Kad sūnus galėtų mokytis toliau, tėvai pardavė žemes. 1912 m. būsimasis rašytojas išvyko į Maskvą, studijavo tenykščiame universitete.
Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Stokholme Ignas Šeinius atstovavo Lietuvių komitetui nukentėjusiems dėl karo šelpti. Per metus išmoko švedų kalbą, daug rašė apie Lietuvą Švedijos spaudoje. Buvo Lietuvos ambasadorius Danijoje ir Suomijoje. I. Šeinius publicistikoje ir diplomatinėje veikloje kėlė svarbiausią uždavinį – skandinavai turi geriau pažinti Lietuvą ir susidaryti apie ją gerą įspūdį: „Geriau pažins, geriau atjaus – ims apie Lietuvą geriau galvoti. Mums reikia (...), kad lietuvio vardas taptų pagarbos vertu ne tik Skandinavijoje“.
Ignas Šeinius vedė švedę, susilaukė sūnaus Irvio. Pirmą kartą į Lietuvą rašytojas grįžo po 17-kos svetur praleistų metų. Gyveno Lietuvoje nuo 1932 m. iki 1939 m., dirbo Klaipėdoje laikraščio redaktoriumi. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, grįžo į Švediją ir 1943 m. gavo Švedijos pilietybę.
Būdamas 24 metų, parašė pirmąjį lietuvių literatūroje meilės romaną ,,Kuprelis“. Siužeto centre – malūnininkas Olesis, kuprotas nuo vaikystės, neturtingas, tačiau apdovanotas meniniais gabumais, subtiliais jausmais. Kūrinyje panaudojamas romantizmo rašytojų pamėgtas mitinis motyvas – graži siela bjauriame kūne. Pažadėjusi tekėti, jo mylima mergina Gundė išduoda dėl kito – gražesnio, išvaizdesnio. Atstumtas ir išduotas, jis tampa atsiskyrėliu ir iš gyvenimo daugiau nieko nesitiki. Beje, romano veiksmo vieta – Širvintų apylinkės, Gelvonai, Bagaslaviškis.
Kita lietuvių kalba parašyta knyga – apysaka ,,Vasaros vaišės“ išleista Amerikoje 1913 m. Šis kūrinys man brangus tuo, kad, studijuodama universitete, pasirinkau diplominio darbo temą ,,Impresionizmo bruožai I. Šeiniaus apysakoje ,,Vasaros vaišės“. Perskaičiusi kūrinį, nuvykau aplankyti gimtųjų rašytojo vietų, pabraidyti tarsi impresionistų paveiksluose pavaizduotose pievose ir parymoti ant ežero kranto, tyvuliuojančio priešais rašytojo sodybą.
Prisiminimų knygą „Tėviškės padangėje“ autorius skyrė tėvų, šviesių kaimo žmonių, altruistiškai mylėjusių sūnų, atminimui ir gimtinei, kur saugomas rašytojo atminimas. Ypač skaudžiai I. Šeinius nukentėjo švedų kalba išleidęs ,,Raudonąjį tvaną“, romaną apie sovietinę okupaciją. Jo kūryba Lietuvoje buvo nepageidaujama ir nepripažinta.
Didžioji dalis rašytojo Igno Šeiniaus literatūrinio palikimo saugoma Švedijos karališkajame archyve, kur jis ir likęs, nes buvo rašytas švedų kalba. Švedai teigia, kad I. Šeinius yra jų rašytojas, 50 metų gyvenęs ten ir kūręs, kad jis esąs baltų kilmės švedų rašytojas.
Pirmą kartą I. Šeinius grįžo į Tėvynę neakivaizdžiai, tik susikūrus Sąjūdžiui.1989 metais buvo minimas rašytojo šimtmetis. Tada atvyko jo sūnus Irvis, aplankė gimtinę, įkūrė fondą talentingiems Širvintų krašto vaikams remti.
Antrą kartą I. Šeinius sugrįžo po tėviškės padange 2016 m. lietingą spalį. Tada Širvintų centrinėje aikštėje buvo iškilmingai atidengtas skulptoriaus H. Orakausko sukurtas paminklas rašytojui atminti.
Matome susimąsčiusio žmogaus, laikančio atvirą narvelį, figūrą. Ant jo rankos nutūpusi paukštė – lyg Lietuvos siela, jo laukianti grįžtant. Kita ant peties tupinti paukštė – lyg žinia, siunčiama iš Švedijos, ir narvelis tarsi likimas: gal žmogaus, kuris išskridęs ne visada gali sugrįžti, o gal Tėvynės, kuri buvo įvairiais laikais ir laisva, ir pavergta. Paminklo postamente įamžinti žodžiai, tokie pat, kaip Lietuvoje parašyta priešpaskutinė knyga ,,Aš dar kartą grįžtu“. Šiuo paminklu buvo ištaisyta istorinė klaida: žmogus, taip giliai savo kraštą mylėjęs ir tragiškoms istorijos aplinkybėms susiklosčius, jo netekęs, pagaliau sugrįžo visam laikui.
„Kiekvienas gyvas žmogus yra kūrėjas, poetas; kiekvienas kuria pagal savo išgales“, – taip kukliai savo darbus įvertino Širvintų krašto šviesuolis, rašytojas impresionistas, diplomatas, nuo gimtųjų Šeiniūnų į platųjį pasaulį išėjęs žmogus, tapęs laisvės metafora, Lietuvos simboliu.
Dramatiškas rašytojo gyvenimas ir kūryba mane įkvėpė tokiam baigiamajam žodžiui:
Jei norime išmokti gerumo, skaitykime Šeinių.
Jei kilnumo, atlaidumo, pagarbos – atsiverskime Šeinių.
Jei norime išmokti mylėti, paimkime į rankas Šeinių.
Milda Stanevičienė,Turizmo fakulteto 3-ios grupės kuratorė
Autorės nuotraukos
