MČTAU projektai
Šie liudijimai apie Lenino bareljefo istoriją parengti atliekant vietinius tyrimus tarptautiniam projektui „Human Times“ („Žmonių laikai“), kuriame dalyvauja MČTAU.
Sovietų totalitarinio režimo mašinos bandymas sutraiškyti: pirmas liudijimas
Būdama 18 metų, turėjau siekių ir tikėjausi juos įgyvendinti, domėjausi menu, įstojau studijuoti architektūros į tuometį Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas). Tačiau per vieną vakarą svajonės buvo sudaužytos į šipulius, o tie šipuliai vis durdavo iki pat to laiko, kol Lietuva nusikratė okupacinio sovietinio totalitarinio režimo ir atkūrė Nepriklausomybę.
Mes, penki bendraklasiai – Rimas Grigas, Saulius Marcinkevičius, Gintaras Stankevičius, Gediminas Šinkūnas ir aš, Rasa Abeltinytė, – sėkmingai baigėme vidurinę mokyklą, įstojome į aukštąsias. Po pirmos sesijos rinkomės pasidžiaugti, kad sėkmingai ją išlaikėme, ėjome vieni pas kitus į svečius ir į miestą.
Tai buvo šaltas žiemiškas 1977 metų sausio 23-osios vakaras. Prieš skirstydamiesi į namus, užėjome į Vilniaus centrinį paštą pasišildyti.
Bendraklasis Rimas Grigas pamatė Lenino bareljefą ant sienos ir jį nukabino. Pajuokavo, kad parsinešęs šiuo bareljefu papuoš namus. Tais vėlyvojo sovietmečio laikais mano aplinkos jaunimas šaipėsi iš komunistinio režimo, pasakojo anekdotus. Todėl tai, ką darėme, atrodė kaip ironiškas protestas prieš sovietų ideologiją. Nešini Lenino bareljefu iš Centrinio pašto patraukėme miesto gatvėmis, kol pasiekėme Žaliąjį tiltą, kuris anuomet vadinosi Dzeržinskio, vieno iš bolševikų vadų, organizavusių „kruviną terorą“, vardu.
Tada ir pastebėjome artyn važiuojantį milicijos automobilį. Rimas Grigas reagavo greitai ir Lenino bareljefą metė į apledėjusią upę. Deja, vietoj to, kad panirtų į vandenį, bareljefas nukrito ant ledo visai šalia upės tėkmės. Milicininkai jį pamatė ir kitam bendraklasiui liepė nusileisti prie upės bei jį paimti. Mes tyliai susitarėme, kad visi bėgsime į skirtingas puses. Taip ir bandėme padaryti. Deja, milicija mus sugaudė ir surinko.
Netrukus Lietuvos disidentų pogrindinė ir užsienio lietuvių laisvoji spauda bei užsienio radijo stotys pranešė apie tai, kad vilniečiai studentai Centriniame pašte nukabino Lenino bareljefą ir nuo Žaliojo tilto įmetė jį Neries upę
O mes tuo metu patekome į tardymo ir bauginimo laikotarpį. Tai darė tiek milicija, tiek KGB. Rimas Grigas buvo uždarytas iš pradžių į kalėjimą, po kurio laiko – į psichiatrinę ligoninę, o mes, keturi bendraklasiai, paleisti iki tolimesnių sprendimų.
Sprendimai buvo tokie: visus pašalino iš aukštųjų mokyklų su formuluote „už elgesį, nesuderinamą su tarybinio studento vardu“. Nepadėjo tai, kad kaltę už įvykį prisiėmė Rimas Grigas, už ką gavo teistumą, kad kiti mes būtume tarsi tik liudininkai.
Tragiškiausias buvo Sauliaus Marcinkevičiaus likimas: paimtas į sovietų armiją, iš jos gyvas nebegrįžo, buvo parvežtas karste. Tebesaugau Sauliaus nuotrauką, kurią jis man padovanojo baigiant mokyklą, kurios kitoje pusėje užrašė: „Rasa, prisimenu tavo šypseną ir pakeltą ranką, kai mes lipome nuo scenos, padainavę „Stepaną Raziną“. Saulius“. Tuo metu jis dainavo berniukų ir jaunuolių chore „Ąžuoliukas“.
Kaip toliau klostėsi mano gyvenimas?
„Visi esame didelės mašinos sukami maži sraigteliai. Jei bandysi suktis į kitą pusę, mašina sutraiškys ar bent išstums“, – jau nebepamenu, kas sovietinio režimo laikais man pasakė šiuos žodžius. Taip atsitiko, kad tapau tokiu „sraigteliu“.
Pamenu, kaip namo paskambinęs ir liepęs atvykti į KGB, kagėbėšnikas man, aštuoniolikmetei, rusiškai grasino: „Gaila, kad dabar – ne Stalino laikai, nes tada būtum pastatyta prie sienos ir sušaudyta“. Ši sovietinio režimo įstaiga nepaliko manęs ramybėje, net kai ištekėjau, tapusi Pakalkiene, ir laukiausi vaiko. Mano vyras Algirdas Pakalka piktinosi, kad KGB kviečia apklausai nėščią žmoną, kai stresas galėjo turėjo blogas pasekmes.
Kartą močiutė norėjo paimti mane kelionėn į Lenkiją. Tačiau sovietinis režimas jai išdavė vizą, o man – ne. Jaučiausi uždaryta dideliame lageryje, kuris vadinosi Sovietų Sąjunga. Nebuvo nė tarpelio, per kurį galėčiau išsprūsti pro „geležinę uždangą”.
O ir pačioje sovietinėje zonoje mano ateitis priklausė nuo totalitariniam režimui dirbančių asmenų, turinčių sprendimo galią.
Savotiška, kad atsidūrusi sovietinės sistemos paribyje, pasijutau sąlyginai laisva. Pradėjau bendrauti su hipiaujančiu jaunimu, keliaudavome pakeleivingomis mašinomis, skaitydavome įvairią, taip pat ir draudžiamą literatūrą bei pogrindinius leidinius, pašaipiai atsiliepdavome apie sovietinį režimą bei jo draudimus, varžančius žmogaus teises ir laisves.
Tad galiu teigti, kad „totalitarinio režimo mašina“ manęs, „straigtelio“, nesutraiškė. O kai tokių „straigtelių“, kurie pradėjo suktis laisvės ir demokratijos kryptimi, pasidarė dauguma, „totalitarinio režimo mašina“ sulūžo ir subyrėjo.
Rasos Pakalkienės (Abeltinytės) prisiminimai
Sulaužyti likimai: antras liudijimas
1977 metų šaltą sausio 23 dieną, kai Saulius, mano brolis, ir mūsų klasės draugai, tuomet jau studentai, visi, sėkmingai išlaikę pirmąją žiemos sesiją, eidami Gedimino (tuomet Lenino) prospektu užsuko į Centrinį paštą šiek tiek sušilti, dar nežinojo, kad šis vakaras taip pakeis visų jų, ypač Sauliaus, ir jų šeimų likimus...
Tą vakarą įvykiai pradėjo keistis tarsi vaizdai pro lekiančio traukinio langus: Saulius Marcinkevičius, mano brolis, namo neparėjo. Buvo keista ir nejauku... Nesulaukė namiškiai, kaip vėliau paaiškėjo, ir jo draugų – Gintaro Stankevičiaus, Rasos Abeltinytės, Gedimino Šinkūno bei Rimo Grigo. Atsimenu, kaip neramiai praleidome vakarą, lyg nujausdami kažką bloga. Iš ryto tėvai pradėjo skambinti į greitąją pagalbą, policiją (tuomet miliciją). Ir štai pagaliau sužinome: jie visi sulaikyti milicijos skyriuje Dzeržinskio, dabar Kalvarijų, gatvėje. Netikėjome... Kaip, kodėl, už ką? Tėvai nuvažiavę išgirdo vieno iš budinčių milicininkų žodžius: „To užteks ir jiems, ir jų vaikams...“
Tą vakarą, jaunatviško maištingumo vedami ir nepaklusdami propaguojamai tuometinei ideologijai, nukabino Centriniame pašte visų tyliai išjuokiamo vado portretą, ironizuodami bei šmaikštaudami nešė jį Lenino prospektu, o milicijos mašina pradėjo juos sekti. Kai visi ėjo per Žaliąjį (tuomet Dzeržinskio) tiltą, milicijos mašina, visą laiką juos sekusi, greitai sustojo, o iššokę milicininkai pribėgo prie grupelės. Tuo metu milicininkai pamatė, kad vaikinai kažką įmetė į upę. Deja, į upę mestas Leninas taip lengvai nenuplaukė, kaip norėta. Juk „atėjo visiems laikams“. Milicininkai liepė nueiti ir paimti tai, ką įmetė. Kai pamatė, kas ten buvo, nuščiuvo... Susodinę visus į milicijos mašiną, nuvežė į areštinę. Buvo užvesta byla. Kitą dieną Amerikos balsas jau pranešė žinią, kad keturi studentai įmetė Lenino portretą į Nerį.
Visas Vilnius, o paskui visa Lietuva nedrąsiai šnibždėjo, perduodami šią žinią iš lūpų į lūpas, širdyje palaikydami tylią kovą prieš tuometę santvarką ir ideologiją. Bet nedaug kas tuo metu galėjo atvirai tam pritarti.
Įvykiai toliau klostėsi savaime. Pirmiausia visi keturi studentai – mano brolis Saulius, jo draugai Gintaras, Gediminas, Rimas ir Rasa – buvo pašalinti iš aukštųjų mokyklų. Saulius, kuris studijavo kibernetiką, buvo išmestas iš universiteto, kaip ir jo draugai, už poelgį, nesuderinamą su tarybinio studento vardu.
Mano mama, tuomet 39-osios vidurinės, dabar Naujininkų, mokyklos biologijos mokytoja, po mėnesio, vasario 25 dieną, buvo svarstoma partijos komitete ir iš jos buvo atimta teisė dirbti pedagoginį darbą. Už ką? Už tai, kad sūnus Saulius – „apolitiškos“ šeimos auklėjimo rezultatas.
Uolūs tuometinės mokyklos tarybinės ideologijos skleidėjai ir sergėtojai, partijos komitetas, apsvarstę tokį buvusių auklėtinių elgesį, pasiskubino pasmerkti tuomet visų mėgstamą ir darbščią biologijos mokytoją, mano mamą Juzefą Marcinkevičienę. Pasmerkė ir, dar panaršę mano šeimos puslapiuose, pasidžiaugė, kad ištekėjusi už mano tėvo Severo Marcinkevičiaus, buvusio politinio kalinio, turėjo išeiti ir iš universiteto.
O Sauliaus gyvenimas toliau riedėjo į nežinią...
Netrukus rudenį į sovietinę armiją išlydėjome brolį, tarsi kažką negera nujausdami... Pamenu paskutinę visos šeimos nuotrauką, kurią, nuėję į tuometinę fotoateljė, pasidarėme. Tai buvo tarsi nelaimės pranašas. Mamos akyse buvo įamžintos tuoj tuoj ištrykšiančios ašaros, tėvo žvilgsnyje galima buvo įžvelgti kančią, trylikos lageryje praleistų metų naštą bei skausmą. Sauliaus žvilgsnyje – vien tik išdidumą, pasitikėjimą jėgomis...
Pamenu, kitą dieną po brolio išėjimo į armiją, tuomet dar būdama antro kurso Filologijos fakulteto studentė, nesąmoningai apsirengiau juodai, tarsi gedului...
Praėjo pusmetis... Gyvenome kažkokiu laukimu, nerimu. Laukėme nekantriai laiškų iš Grodno, kuriame tarnavo brolis. Sausio pabaigoje aplankėme brolį kariuomenėje. Kalbėdama su broliu, negalėjau patikėti apie armijoje esamą „diedovščiną“. Baisėjausi, tačiau kartu ir praregėjau... Deja, praregėjimas sutapo su dar viena nelaime – staigia tėvo mirtimi. Sausio 31 dieną, iš ryto eidamas į darbą, tėtis staiga mirė nuo infarkto... Saulius buvo išleistas į tėvo laidotuves. Labai išgyveno...
Dažnai skaitydavau brolio laiškus... Saulius jautėsi vienišas tarp kartu su juo karinę tarnybą atliekančių vaikinų. Jiems nepatiko, kad Saulius buvo apsiskaitęs, domėjosi filosofija. Kažką pradėjo nujausti... Saulių pradėjo verbuoti saugumas. Tikriausiai nemažai vaikinų neatlaikydavo tokių gąsdinimų, viliojimų ir po psichologinio spaudimo susigundydavo pažadais. Brolis laikėsi, bet nutrūko mūsų susirašinėjimas, laiškų nebegaudavome...
Ir štai baisi žinia... 1979 metų gegužės 21-ąją Sauliaus gyvybė užgeso saulėtą dieną, kai gamta buvo pasipuošusi gražiausiais bundančios vasaros rūbais. Ši diena amžiams nusinešė dvidešimtmečio jaunatvišką maksimalizmą, skvarbų protą, dorą širdį ir daug neatsakytų klausimų „kodėl?“
Saulius į Lietuvą buvo atgabentas užkaltame raudoname cinkuotame karste. Buvo pašarvotas mūsų namuose Didžiojoje (tuomet Gorkio) gatvėje. Atsisveikinti ėjo minios žmonių: draugai, mokytojai, dėstytojai, giminės, „Ąžuoliuko“ choras, nepažįstamieji... Pastebėjome, kad į tuometinę Muziejaus (dabar Vokiečių) gatvę buvo atvažiavę net autobusiukai dengtais langais... Matyt, saugumiečiai ruošėsi netikėtumams... Sauliaus karstą išnešė jo bendraklasiai ir draugai. Nusidriekė ilgiausia mašinų kolona... Tarp jų buvo ir „ilgosios ausys“, kurios viską fiksavo ir užrašinėjo. Kapinėse prie duobės buvo tokių tipų, kurie net išdrįso ateiti į namus gedulingų pietų...
Sauliaus gyvybė nutrūko tarsi gėlės žiedas, sutraiškytas brutalios jėgos – sovietinės sistemos mėsmalės. Tačiau žingsnis, nors ir mažas, buvo žengtas, laisvės troškimas stiprėjo, Lietuva budo...
Audronės Būdienės (Marcinkevičiūtes) prisiminimai
Dokumentai ir asmeninio albumo nuotraukos
