Iš minirašinių ciklo
Kartą hercogas De Brisakas per televiziją pareiškė, kad vieninteliu tikros diduomenės teigiamu specifiniu bruožu, galimai, yra paveldimas sugebėjimas valdyti.
Robertas Ambelainas
Vaikų žaidimuose dažnai slypi gili prasmė.
Friedrichas Schilleris
VADOVO GENAI
Šioje miniatiūroje kalbama apie Orestą, turėjusį apčiuopiamą įtaką mano pažiūroms (nuotraukoje – trečioje eilėje trečias iš kairės). Šis vardas retas Lietuvoje, tačiau Ukrainoje jis toks nėra. Orestas – graikų mitologijos herojus. Vardas kilęs iš graikų žodžio ὄρος (óros) [=kalnas] ir reiškia „kalnietis, kalnius“ (citata iš Vikipedijos). Panašaus sąskambio yra lietuviškas žodis orus. Kas yra orus? Orùs, ori. 1. didus, iškilnus, solidus, 2. svarbus, reikšmingas (citata iš lietuvių kalbos žodyno).
Žmogaus atmintis turi nuostabią savybę – primiršti, kas bloga. Ir dėl jos išdaigų – kad ir užmiršimą retai naudojamų žodžių – nereikėtų skųstis ar pulti į neviltį. Tas žodis atmintyje yra. Giliai. Kai kas nors tą žodį primins, ir tu prisimeni, stebėdamasis, kaip galėjai pamiršti. Oresto pavardės atstatyti be pašalinės pagalbos negaliu. Nebent padėtų hipnozė.
Tėvai savo vaikams dažnai suteikia vardus tų žmonių, kuriais gėrisi arba kuriuos gerbia. Taipogi tikisi, kad jų atžala paveldės jiems žymaus bendravardžio savybes. Galime netikėti, bet tai dažnai ir suveikia, nes tėvai tuo pačiu užsiprogramuoja šių savybių ugdymui savo atžaloje. Oresto šeima buvo ištremta iš Lvovo srities Nikolajevo rajono. Pažymėtina, kad 1941 m. Nikolajevo burmistru dirbo geros reputacijos Orestas Misikevičius, savo laiku kartu su Denisu Kvitkovskiu ir Orestu Zybačinskiu įsteigęs Bukovinoje Ukrainos nacionalistų organizaciją (UON).
Oresto tėvukas
Baironovsko kiaulininkystės tarybinio ūkio plytinė buvo už poros šimtų metrų nuo mūsų barakų. Oresto tėvukas dirbo plytinėje jaučio prižiūrėtoju. Didžiulis, vos ne remdamas žalių plytų ruošimo cecho lubas, su ilgais smailiais ragais, šėmas jautis eidamas ratu suko molio minkštinimo mechanizmą – šneką. Kartą ganykloje jautis gerokai aplamdė prižiūrėtoją ir, kaip praradęs pasitikėjimą, šėmis buvo priduotas į mėsos kombinatą.
Jautį pakeitė du sunkiasvoriai arkliai, skirti žiemą traliuoti (tempti) iki metro storumo rąstus iš taigos į trasą. Prižiūrėtojas dažnai lankėsi pas mano tėvuką – jie abu žiemą dirbo traliuotojais bene 30 km atstumu nuo tarybinio ūkio vietovėje, vadinamoje Sachaliač. Tuo laiku buvau trečiokas ir pašnekovai leido man klausytis, tenkinti tiesiog nesuvaldomą smalsumą: jiedu dalijosi patirtais įspūdžiais ir dažnai kalbėjo tokiomis temomis, iš kurių bijojau praleisti nors vieną žodį. Informacijos surinkimo taškas (rusiškai – „točka sborki“ – sąvoka, išvystyta Karloso Kastanedos kūriniuose) tuomet pas mane dar buvo nenusistovėjęs (beje, kaip reikiant ir dabar, sufleruoja savimonė), bet supratau, kad Oresto šeima buvo ištremta už vieno giminaičio ryšius su Ukrainos sukilėlių armijos (USA) kontražvalgyba. Abu tėvai vieningai sutarė, kad didžiausia sovietų nešama bėda yra vergovė. Psichinė. Tuomet esi laisvės iliuzijos pančiuose ir būni priverstas ginti, gerbti pavergėją, jo naudai dirbti ir juo tikėti. Propaganda įtikinėja, kad dirbi Tarybinei valstybei, o iš tiesų – nomenklatūrai. Oresto tėvuko akys žybtelėjo, kai kartą jis išreiškė tokią mintį: „Ukrainos sukilėlių armijos rusai nesunaikins. Ji gyva ir jos strategija – darbas tolimai perspektyvai. Sovietai žlugs! Mūsų valstybės bus laisvos!“.
Orestas ir aplinka
Mes visi ieškome progos atidėti darbus ir esame patenkinti, kada tokia proga atsiranda savaime. Sąžinė tuomet negraužia. Epizodinis atidėliojimas – normalu. Kas kita – chroniškas. Psichologai pastarąją savybę aiškina tuo, kad nuo mažens vaiką tik versdavo atlikti darbus, be motyvacijos, o jeigu jis atsisakydavo, neklausdavo kodėl, bet iš karto bausdavo. Tokios vaikystės išdava – vaikas įgaudavo stabilią priklausomybę veikti tik esant greitos nuobaudos grėsmei. Suprantama, kai gretimoje perspektyvoje bausmės nenusimato, galima darbus atidėlioti. Turiu prisipažinti, kad mane tėvukai visada motyvuodavo, vienok atidėlioti nenoromis, o kartais ir norint, prisieidavo. Žmonių, kurie neatidėlioja, sutikau nedaug, ypač vaikystėje. Psichologai pastebėjo dar keletą vaiko charakterio formavimo aplinkybių. Jeigu „artimo rato“ vaiko aplinkoje dominuoja pyktis – vaikas išmoksta kitiems suteikti skausmą. Kai dominuoja melas – mokosi meluoti. Kai dominuoja pajuoka – mokosi nepatiklumo. Ir pagaliau, kai vaiką supa gėdinimas, jis nuolat jaučia kaltę.
Kai prisimenu Beriozovkos gatvės Novaja vaikiškų žaidimų berniūkščius (daugiausia rusų tautybės) – dauguma turėjo po gerą puokštę ką tik išvardintų kompleksų. Priežastis – tėvų girtuokliavimai iki sąmonės praradimo (gerdavo stiklinėmis), na, ir iš to kildavę barniai, pykčiai šeimose. Žaidimų draugai dažnai girdavosi jų tėvų išgeriamais kiekiais. Mano tėvukas beveik negėrė ir mano draugai į mane žiūrėdavo su primaskuotu gailesčiu. Rusai nepragertos sąmonės likučiais suprasdavo, kad tarybinė santvarka yra pasmerkta, klesti didžiulė betvarkė, komunizmo nesulaukti – ir neviltį vėl skandindavo degtinėje.
Oresto šeima gyveno Bairovsko kiaulininkystės tarybinio ūkio padalinyje, vadinamojoje antroje brigadoje, apie 2 km atstumu nuo ūkio kontoros. Mus jungė ne tik tėvų draugystė. Mane prie jo magnetu traukė viena paslaptis. Bet apie tai – vėliau.
Kiekvienas esame susidūrę su tokiu efektu. Kartais atrodo, kad žmogus, su kuriuo bendraujame, kažką žino. Žino daugiau negu mes. O ką žino? Svarbiausia, kad negali paklausti – žmogų supa kažkokia aura, apsauga, stabdanti tavo ketinimą iškvosti. Tokiu žinančiu Orestas atrodė ne tik man.
Antroje miniatiūroje apie Sibiro klasiokus aprašiau saugumiečio sūnų Volodią Barabašą. Aš niekaip nesupratau, kodėl per pertraukas mūsų žaidimuose visi norėjo, kad vadu būtų Orestas. To norėdavo net pats Volodia. Pavyzdžiui, surikiuoja visus klasiokus ir pasako: „Orest, komandui! (vadovauk!)“. Ir Orestas vadovavo. Be priekaištų.
Kad galėčiau iš mokyklos palydėti Orestą, darydavau gerą lanką. Pastebėjau, kad jis niekada nelikdavo po pamokų, kad galėtų praleisti laiką su bendraamžiais. Sakydavo, kad jo mama labai griežta ir visada jam turi krūvą užduočių, kurių atidėlioti negalima. Apie ką mes kalbėdavom? Apie perskaitytas knygas, tėvų prisiminimus apie tolimą Tėvynę.
Kažkodėl tėvai kontroliavo tai, ką Orestas skaito. Skatinamas buvo skaityti apie žvalgybą ir partizanus. Kiekvieną knygą šeimoje aptardavo, analizuodavo skirtumus tarp to, kas rašoma ir kaip būdavo iš tiesų. Dabar pasakyčiau, kad sūnui buvo formuojamas pasitikėjimas savimi ir motyvacija siekti tam tikro tikslo. Aš tada menkai galėjau suprasti, koks tai tikslas. O kad jis buvo – jutau, bet gyvenimiška patirtis dar buvo per menka, kad įvardinčiau.
Bet praėjo daug laiko. Tikslas atsiskleidė. Teisinga strategija atvedė prie Oresto tėvuko įžvalgos išsipildymo...
Jonas Kirtiklis, MČTAU Literatūros fakulteto dekanas
