Apie tremtį prisiminimų parašyta nemažai, bet J. Kirtiklio „Sibiro klasiokai“ sudomina nuo pat pirmų eilučių. Pamėtėjęs kokį žinomo ar nežinomo autoriaus auksinę mintį ar aforizmą, kuris jam pačiam įdomus, tuoj duoda peno apmąstymams ir skaitytojui. Tuo J. Kirtiklis išsiskiria iš kitų rašančiųjų, tuo jis originalus.
„Sibiro klasiokuose“ autorius aprašo keturis berniukus bendraklasius: „Išradingąjį“, Volodią, Orestą ir Steponėlį, analizuoja jų elgesį, daro išvadas. Panašių berniukų buvo visose mokyklose, bet autorius į kiekvieną žvelgia specialiu rakursu. Jam svarbu, į ką išauga vaikiškas pavydas („Išradingasis“), kokį fanatizmą išugdo saugumiečio šeima (Volodia), ką reiškia vaikui šeimos palaikymas ir genai gebėjimui vadovauti (Orestas). Ir graudi Steponėlio istorija, aprašyta per giminių santykių prizmę. Tokių Steponėlių, manau, visiems vyresnės kartos žmonėms teko sutikti. Per „Klasiokus“ autorius užkabina daug gilių temų: sovietinio švietimo principus, žmonių psichinę vergovę etc. Man buvo įdomu skaityti apie bolševikų partiją kaip sektą. Niekada apie tai nesusimąsčiau. Bet ar ne visos partijos turi kai kurių sektos bruožų?
Taigi, mielas Autoriau, turite ką ir mokate kaip pasakyti, todėl linkiu neišsikvėpti ir rašyti.
Dalia Vabalienė, Literatūros fakulteto klausytoja
Prie publikacijos - asociatyvi pixabay.com nuotrauka
