Kviečiu bendraamžes ir bendraamžius pabraidyti po vaikystės ir jaunystės pievas. Papurčiau prisiminimų stalčiukus, lentynėles ir dalinuosi nubyrėjusiais trupinėliais nuo mano stalo. Gal atrasim panašių krislelių ar žinomų vardų. Gal šiandien bus lengviau bristi per rudeniškus „šposus“.
Jaunatviški rečitaliai
Dešimtmetė draugė Evutė Petraitis pakvietė mane į renginį, kuriame ji atliks gitaros rečitalį. Tai jos solinis pasirodymas Suzuki mokykloje Kaune. Deja, negalėjau ten nuvykti, dėl ko vėliau paprašiau Evutės papasakoti savo įspūdžius iš pasirodymo. Įdomu. Išklausiusi supratau, kad Evutę lydėjo pasirodymo scenoje palydovas – priešstartinis jaudulys. Gerai žinau tą jausmą. Po jo seka susikaupimas ir įsijautimas į tai, ką darai, ir begalinis džiaugsmas, jei tai gerai pavyko. Taigi, ačiū Evutei, kad įviliojo mane į prisiminimų spąstus.
Rečitalis – tai vieno atlikėjo pasirodymas. Muzikinis solo. Įdomu, kaip atrodytų rečitaliai, jei rečitaliu būtų galima vadinti nebūtinai muzikinį solo, o bet kokį viešą vieno atlikėjo ale meninį pasirodymą. Tada turėtume progą papasakoti apie savuosius, jaunatviškus pasirodymus, uždėdami antraštę „rečitalis“. Nesvarbu, kokia tai būtų scena ir instrumentas, kuris galėtų būti net ir atlikėjo balsas. Melodeklamacijos atveju tai būtų muzikinis instrumentas ir balsas.
Na, tai pajuokaukime!
Manieji ale rečitaliai
Vaikų darželis
Aš – trejų metukų. Kalėdų Senelis laukia mano eilėraštuko. Salėje prieblanda. Didžiulė spindinti eglutė. Mano drąsa išgaravusi. Eilėraštukas turi skambėti „Aš norėčiau būt paukštelis. Toks mažytis, su sparneliais“, o aš tuo metu turėčiau plasnoti įsivaizduojamais sparneliais. Eilėraštukas, deja, iš mano lūpų nuskamba kitaip: „Aš mažas vaikelis. Kaip pupų pėdelis. Ir šen šoku. Ir ten šoku. Ir nieko nemoku“. Nebereikia man nei Kalėdų Senelio dėmesio, nei dovanų. Puolu tiesiai į mamos glėbį. Gerai, kad ji netoli. Tik mudvi žinome, kad ne tą eilėraštuką išpyškinau.
Prisimink, mažas vaikeli – „pupų pėdeli“, kad jaudulys, džiaugsmas arba graudulys eina drauge, kai dalyvaujame pasirodymuose, ypač solo.
Solo pirmajai meilei
Joniškis. Varpo gatvelė. Kitoje gatvės pusėje mano bendraamžė Zinutė švenčia gimtadienį. Gegužė. Man – trylika metų. Ten pamačiau JĮ linksmai spinduliuojančiomis tamsiomis akimis. Abiturientas. Mane pamatęs, jis sušunka: „Maža mergytė geltonom kaselėm“. Kurgi ne? Mes, vaikai, kieme žaidžiame žaidimą „supuvęs kiaušinis“, o tas abiturientas išeina iš trobos, kur, matyt, su vyrais ir putojančio dėdės Čyžo alaus paragavo. Suaugęs, tai ne mes. Jis pasirodė besąs linksmo būdo ir įsiliejo į mūsų žaidimus. „Žiede žiede, pas ką žiedas?“. Žiedą dalinant jam vis „kliuvo“ mano geltonos kasos.
Nežinai, žmogau, kur suklupsi. Atsitiktinai likimo numesta akimirka gali sujaukti tavo gyvenimą. Pirma paauglės bemiegė naktis. Suokia lakštingalos už lango. Atėjo pirmoji meilė. Jis neįstojo į universitetą. Pagal to meto taisykles privalėjo 2-3 metus atitarnauti sovietinėje kariuomenėje. Išleistuvės. Skambinau pianinu, o kiti dalyvavę išleistuvėse dainavo. Tuo metu Salomėjos Nėries eilės buvo populiarios, dainuodavome ir dainą, parašytą pagal jos eilėraštį „Grįšiu“. Akompanavau dainuojantiems. Atsisveikindamas jis paprašė manęs nurašyti Salomėjos Nėries eilėraštį „Grįšiu“ ir nusiųsti jam, kai jis turės savo naują adresą.
Naujas adresas buvo Kuibyševo mieste prie Volgos upės Rusijoje. Iš ten ir į ten dažnai keliavo laiškai-laiškeliai. Buvo ir kareivėlio nuotraukų iš sovietinio tankisto kasdienybės, ir sporto renginių sniegynuose su slidėmis. Rašė, kad budint naktimis sargybos bokštelyje, jam padėdavo Salomėjos Nėries „Grįšiu“.Kur gi ne. „Nemune ledai išplauks, obelys pabals. Parymok, manęs palauk prie baltos obels [...] nenukirpk kasų [...] ilgai laukus, dar palauk. Grįšiu iš tiesų“. Gražūs žodžiai taip ir krinta tiesiai į besiskleidžiantį jaunystės žiedą. Lauk. Per trejetą tarnybos metų, jei neklystu, kariams būdavo suteikiamos tik vienerios atostogos.
Būta ir siurprizų. Gražiai snigo. Snaigės puošė žemę ir mano kailinukus. Vakaras. Bėgu pas klasiokę Danutę pasikonsultuoti mokykliniais klausimais. Pas ją būdavo visų mūsų „Info centras“. Staiga kažkoks kareivis čiumpa mane į glėbį. Tai jis, atvykęs atostogų iš tolimų tolybių. Ilgai lydėjo jis mane namo pirmyn ir atgal. Man, matyt, savaime, be konsultacijų, išsisprendė mokykliniai klausimai.
Laikas kartais labai greitai tirpsta, o kartais ima buksuoti, jei esi paskendęs laukime. Stovi štai jaunas žmogus gyvenimo kryžkelėje „išsižiojęs“. Jauną širdį vilioja toliai, svajonės ir norisi šokti. Čia ir dabar. Nieko nelaukiant. Nėra vietos abejonėms ir racionaliam apmąstymui, kad gal nereikia skubėti, kad ateityje gali sutikti puikų žmogų nebūtinai su spinduliuojančiomis tamsiomis akimis.
Buvo. Žinoma, kad buvo užplaukę abejonės, bet eilėraščio motyvas „Grįšiu“ padarė savo. Aš jau abiturientė. Grįžo jis. Planavo mokytis Kauno žemės ūkio akademijoje. Aš planavau stoti į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. Išėjome pasivaikščioti jaunų joniškiečių nutryptais pasivaikščiojimo takeliais iki Sidabros upelio. Sidabros tiltas tikriausiai „nugirdo“ mūsų liūdnokus pamąstymus, kad ir vėl mus atskirs ilgi atstumai. 1955 m. Vilniuje buvo universitetas ir pedagoginis institutas. Kaune buvo medicinos institutas, politechnikos institutas, kūno kultūros institutas, žemės ūkio akademija ir veterinarijos akademija. Jokių išbarstytų po Lietuvą filialų nebuvo.
„Meilė neturi įkalinti. Meilė turi išskleisti sparnus“, – kažkur perskaičiau. Turėtų, ar ne? Bet... Daug metų svajonėmis keliavusi studijuoti Vilniaus universitete, ignoruodama „sveiką protą“ atsiradau Kauno politechnikos instituto statybos ir architektūros fakultete. Arčiau jo, vienintelio.
Tiek apie pirmąją meilę.
Poloviečių šokis
Tai šokis, kuris atliekamas A. Borodino operoje „Kunigaikštis Igoris“.
Po pamokų visi skuba namo, o aš repetuoju poloviečių šokį. Mokytojas Juozas Vainauskas labai reiklus. Jo statomame spektaklyje tautų draugystės tema bus atliekamas ir poloviečių šokis. Mokytojas paskyrė mane tam solo šokiui atlikti. Nuostabi muzika. Ši melodija skamba mano ausyse ir šiandien, nors man jau aštuoniasdešimt su trupučiu.
Būdavo taip sunku laiku pagauti reikiamą natą ir atlikti būtent tą judesį. Įtampa. Ilgų repeticijų metu pavargus pagalvodavau – kodėl mokytojas pasirinko mane tai kankynei? Neturėjau grakščios figūros. Bėgimo takeliuose neblizgėjau, sporto salėje ant gimnastikos „žiedų“ fokusų neišdarinėjau. Gal jis atsitiktinai pamatė mano sugebėjimus, kai sporto šventėje atlikinėjome kažkokius lankstumo pratimus ir ritmiškus pasisukinėjimus.
Poloviečių šokiui reikėjo plastikos. Ir jausmo. Mokytojas Vainauskas buvo aukštas, jo ilgos kojos ir plastiškos rankos, jam vienas juokas rodyt, kaip tokį ar kitokį judesį atlikti. Man ne juokas, kai reikia pagauti natą ore, prie jos prilipdyti reikiamą kojos, rankos ar galvos judesį. Juodas juodas darbas, o naktį sapne dar mokaisi įsijausti į tai, ką nori ir turi išreikšti. Mokytojas apie tai vis primena. Buvo ir taip, kad per generalinę repeticiją aš bjauriai dribtelėjau ant šlapios žolės, atlikdama „tiltelį“ iš stovimos padėties. Beje, tuo metu mokiausi skambinti pianinu. Mano mokytojas Šiška akcentavo, kad ne tik natos, bet ir jausmo bei vaizduotės pajungimas į muzikos atlikimą yra ypatingai svarbūs.
Pagaliau atėjo laikas mūsų pasirodymui Joniškio mokyklos scenoje. Tai mokytojo Vainausko pastatytas spektaklis „Tautų draugystė“. Į sceną išėjau su juodų dirbtinių kasų „girlianda“ žemiau juosmens. Permatomos plačios kelnės bangavo virš basų kojų. Viršutinė aprangos dalis taip pat buvo pasiūta iš rytietiškų blizgančių audinių. Scenarijų, kostiumus ir scenografiją kurdavo pats mokytojas Vainauskas. Turėjo būrelį menui atsidavusių mokinių, padedančių įkūnyti visa tai, ką jis matė savo vaizduotėje. Jo mokiniai Juozas Galkus, Jonas Čiuta ir daug kitų entuziastų ateityje tapo garsiais meno kūrėjais. Esu dalyvavusi jaunimo išvykose į gamtą rinkti konkorėžių, kurie vėliau virsdavo palmių kamienų vizija. Be to, rinkome įdomius augalus, visokius lapelius, šakeles ir visa tai buvo džiovinama ar apdorojama kitais būdais. Mokyklos šventės ir spektakliai vėliau taptavo grožio oazėmis. Apie mokytoją Vainauską yra išleistas albumas su jo kurtų spektaklių, dekoracijų ir šventinių interjerų nuotraukomis.
Grįžkime prie Poloviečių šokio. Kitas pasirodymas buvo skirtas plačiai visuomenei Joniškio kultūros rūmuose. Mes patys atsinešėme savo vaidybinius kostiumus ir visa kita, ko gali prireikti vaidmeniui atlikti. Buvome labai susijaudinę, juk sugužėjo visas Joniškis. Susikaupti prieš pasirodymą buvo mažai laiko, nes reikėjo skubiai rengtis. Kai man beliko užsidėti ant galvos peruką su ilgomis juodomis kasomis, maniau, kad mane nenutrenks perkūnas – negalėjau rasti to itin svarbaus atributo. Pamiršau jį mokykloje nukabinti nuo lentynos ir neatsinešiau į kultūros rūmus. Apkiautėlė. Ką daryti? Visi užsiėmę savimi. Vyrukai, kurie vaidina gruzinus, derinasi džigitų kostiumus. Visi savaip puošiasi įvairias tautiniais rūbais ir rūpinasi aprangos regalijomis. Šis spalvingas pasirodymas buvo skirtas tautų draugystei. Netrukus turėjo mane pakviesti į sceną, o aš nežinojau ką daryti. Mokytojo niekur nesimatė.
Pasigirdus Poloviečių muzikos garsams, aš „išplaukiau“ į sceną. Tokia, kokia buvau, su savo geltonomis kasomis žemiau juosmens. Nežinau iki šiol, kodėl mokytojas Vainauskas po spektaklio man nieko nepasakė, nes mes jį ir gerbėme ir gerokai jo bijojome. Jis nejuokaudavo. Net šypsena retai nušviesdavo jo iškilų erelio profilį virš įspūdingos figūros. Dažnai jis šokėjams parodydavo, kaip reikia atlikti šokio elementą, netgi baleto piruetą. Pamenu, šokėjai kartais tyliai prunkšdavo į delną, nes tai jis atlikdavo, vilkėdamas galifė kelnėmis. Toks buvo jo aprangos kodas. Vis dėlto jo akys mokėjo šypsotis. Taip atsitikdavo, kai jis matydavo gerai atliktą darbą. Spėlioju, ar jis buvo taip užimtas, kad pražiopsojo mano poloviečių šokį, ar buvo toks išmintingas, kad suprato ir tai, kas nutiko, ir tai, kad situacija buvo tokia, kai nieko nebuvo galima pakeisti. Beje, gal mano geltonos kasos pasitarnavo tautų draugystės idėjai?
Pirmakursės „rojus“
Tuo metu buvau Kauno politechnikos instituto (KPI) statybos ir architektūros fakulteto pirmo kurso studentė. Dalinausi išsinuomotu kambariu su šeimininkų dukra moksleive Maryte. Kitą kambarį dalijosi architektūros pirmakursis Vytas su šeimininkų sūnumi Juozu, taip pat KPI arcitektūros fakulteto pirmakursiu. Visi naudojomės bendra virtuve. Manau, visais laikais studentai patirdavo sunkumų pirmaisiais studijų metais, nepriklausomai nuo to, kur ir kada mokėsi.
Mano dienos prabėgdavo paskaitose ir praktiniuose užsiėmimuose. Namų darbams atlikti likdavo naktys. Mano kambaryje ruošdavo namų darbus ir miegodavo šeimininkų dukra abiturientė. Kambaryje nebuvo vietos, kur galėčiau pasidėti braižybos lentą. Todėl vakare ištuštėjusioje virtuvėje dėdavau ant stalo braižybos lentą, ant jos prismeigdavau braižybos lapą ir imdavausi darbo.
Kartą, paryčiui užbaigusi brėžinį, nebeturėjau jėgų pakilti nuo kėdės ir nejučia užsnūdau, galvą pasidėjus ant šviežiai tušu atlikto brėžinio. Kai prabudau, pamačiau, kad vienas statybinės detalės mazgas brėžinyje buvo visiškai sugadintas. Matyt, neišdžiuvusį tušą miegodama patryniau ranka. Nusiminusi bandžiau išimti dėmę trintuku, skusti peiliuku, bet viskas perniek – pratryniau skylę brėžinio lape. Brėžinį būtinai turėjau parodyti griežtam dėstytojui. Tai namų darbas, be jo – nesirodyk. Taigi, sugalvojau brėžinį užlopyti iš kitos pusės. Nusegiau, apverčiau lapą ir atsargiai ant „žaizdos“ bandžiau užklijuoti popierinį lopą. Kaip tik tuo metu ant mano galvos nukrito tikra „bomba“ – į virtuvę pusryčiauti įgriuvo kambariokai architektai Juozas ir Vytas. Pamatę, ką aš darau, jie pratrūko juoktis, net susiėmę už pilvų. Vaikinai mokėsi vienoje grupėje, savo kambaryje turėjo stendus, ant kurių patogiai pasidėdavo braižybos lentas. Mes, statybos inžinerijos studentai, visada jausdavome, kad architektai į mus žiūri iš aukšto. Ne, apie užjautimą ar norą padėti šiuo atveju nebuvo kalbos. Jaučiausi pažeminta ir įskaudinta.
Pakeičiau savo dienotvarkę. Po paskaitų Rotušės* bufete suvalgydavau sardelę su kefyru ir eidavau į ten buvusią biblioteką ruoštis matematikai, braižomosios geometrijos teorijai ir t.t. Nešdavausi brėžinius į KPI VI-ų rūmų braižyklą ir dirbdavau tol, kol sargai neišvarydavo. Beje, dabartiniu metu buvę VI-eji KPI rūmai – tai Kauno vyskupija.
*Kauno Rotušė tuo metu buvo fakulteto centriniai rūmai.
Pirmakursės atgaiva sielai
Pamačiau skelbimą prie fakulteto Centrinių rūmų įėjimo. Kviečiama dalyvauti dailiojo skaitymo konkurse. Bus koncertas, o po to, kaip paprastai, – šokiai. Pasakiau renginio organizatorei, kad norėčiau deklamuoti „Eglę žalčių karalienę“. Ji sukluso ir pasiūlė susitikti su diplomantu, kuris fakulteto orkestrėlyje groja gitara. Pradėjome su juo ruošti Salomėjos Nėries poemos melodeklamaciją. Man tai nebuvo naujiena. Mokykloje jau buvau tą išbandžiusi.
Nuo mano studentiškų laikų Kauno Rotušės rūmų senoji architektūra iš išorės nėra pasikeitusi. Klasikinio stiliaus didžioji iškilmių salė, kurioje dabar tuokiasi poros, išlaikė senąją „dvasią“ ir nuo anų laikų skiriasi tik papuošimais.
Koncertas. Studentai susirinko gausiai. Po koncerto laukė šokiai. Mano deklamavimas su muzikiniu fonu ir intarpais tęsėsi apie 40 minučių. Džiaugiausi, kad apšvietimas kuklus, nes aš galėjau matyti žiūrovų veidus ir ypač akis. Visada labai svarbus yra akių kontaktas.
Mano pasirodymui artėjant į pabaigą, staiga pamačiau, kad salės gale lėtai nuo suolo pakilo dvi figūros. Atpažinau, kad tai mano anksčiau minėti architektai Vytas ir Juozas. Jie stovėdami pagerbė mane iki pasirodymo pabaigos, o per šokius jie pasikeisdami vedė mane šokti. Pusryčiaujant mūsų bendroje virtuvėje pamačiau, kokie džentelmenai gali būti tie pasipūtėliai architektai. Apsisukdami siūlė: „Gal tau, Audrone, arbatos įpilti? Gal sūrio nuo lentynos paduoti“?
Menas gali pasibelsti į širdį ir pažadinti šilumą net tuose, kurie atrodo jos visai neturintys. Mylėkime knygą. Ji gali padėti, kai niekas kitas nebepadeda.
Jaunystės triumfas
Po minėto dailiojo skaitymo konkurso Rotušėje buvau pakviesta į dekanatą. Priėmė mane prodekanas Rasteika, saviveiklos entuziastas ir meno mylėtojas. Prisimenu tą malonų žmogų ir jo geras akis. Jis pasakė, kad aš atstovausiu mūsų fakultetui pavasarį įvyksiančiame instituto festivalyje, o tada padavė man voką, ant kurio buvo užrašytas jo sesers aktorės Marytės Rasteikaitės vardas, adresas. Voke buvo jai skirtas laiškas, kuriuo jis kreipėsi su prašymu padėti man pasiruošti pasirodymui festivalyje. Rasteikaitė, Vilniaus dramos teatro aktorė, tuo metu su teatru gastroliavo Kaune. Kai susitikome, ji man pasiūlė jaunatvišką ir linksmą eilėraštį „Pasienietis“, labai tinkantį pavasariniam KPI festivaliui, kuris vykdavo po atviru dangumi.
Penki fakultetai – chemijos, mechanikos, elektrotechnikos, hidrotechnikos ir statybos architektūros – į festivalį atsiuntė savo skaitovus. Buvo ir muzikinių grupių pasirodymai, o vakare ilgai degė laužai, šokome ir dainavome. Tapome laureatais festivalio liepsnojančių laužų atšvaituose. Praėjo 65 metai, o aš vis dar mintinai moku šį eilėraštį. Flirtas tarp kareivėlio ir merginos, susitikus jiems prie šulinėlio.
Tegyvuoja jaunystė! Net ir mūsiškė, nukeliavusi palaukėmis...
Sėkmės!
P. S. Mano bendraamžiai ir bendraamžės, mes turėtume prisiminti puikią aktorę Marytę Rasteikaitę. Jos sūnus Saulius Siparis, taip pat dramos aktorius, iki šiol scenoje. Rasteikų šeimos epopėja tampriai susijusi su mano numylėtais Šiauliais. Bendraujant prie arbatos puodelio, Rasteikaitė man buvo papasakojusi, kad mokėsi Šiauliuose. Klasės nuotraukoje atpažinau savo pusbrolį Rimvydą. Jie buvo kaimynai.
Gaila, kad netikėtai atklydusi pandemija primetė savo baisias sąlygas ne tik aktorių profesiniam gyvenimui, bet ir visuomenei, kuri liko be atgaivos sielai, nes ją ypatingu būdu maitina menas, kultūra ir bendravimas.
Audronė Andrijauskienė, Literatūros fakulteto klausytoja
