Pamenu vasaros džiaugsmus prie Baltijos jūros jaunystės ir brandaus gyvenimo laikais. Palanga. Kažkurią vasarą buvo susikūrusi jaunų muzikantų grupė. Dūdų orkestrui drebinant žemę, būriu keliaudavome nuo jūros iki Tiškevičiaus parko. Atviroje terasoje koncertas tęsdavosi. Vaikai krykštaudami šokdavo aplink. Mano vaikai – tų džiaugsmų dalyviai – Audrius ir Dalytė. Jų vaikystės bendro džiaugsmo mūsų šeimoje laikai. Gal jie nuneš savo „kuprinėse“ to meto mažą kopų smiltelę ir savo vaikams, anūkams?! Tiek to, jei ir užmirš. Jie bus kuprines papildę savais prisiminimais. Ar supratome tada, kad tai nuostabu ir laikina?
Pasišokinėdami prabėgo dešimtmečiai. Užaugo vaikai. Dukra Dalia pakvietė mane į tarptautines žirgų sporto varžybas, kasmet vykstančias Dargužiuose. Dalios priekaboje – žirgas. Dargužiai yra nedidelis Baltijos pajūrio miestelis, įsikūręs pusiaukelėje tarp Klaipėdos ir Palangos. Apsistojome išnuomotame bute ant jūros kranto. Tiesa, pajūrio ramybė buvo numatyta tik man. Dalia su savo žirgu Con Dios dalyvavo kliūčių įveikimo varžybose. Aš gėrėjausi jūra, vaikštinėjau pakrante. Sveikinau kylančią saulę ir mojavau jai besileidžiant. Tokia buvo mano, aštuoniasdešimtmetės senjoros, dienotvarkė. Patiko paįvairinti savaitgalio dienas, apsilankant pasiruošimo varžyboms treniruotėse. Smagu pasiklausyti žirgų žvengimo, kurio buvo pilnas oras!
Žirgų kaimelyje – daugybė palapinių, žirgų iš Lietuvos ir kitų šalių. Lakstė suplukę raiteliai, nešdami vandenį ir avižas savo žirgams. Kai kurie jau puošė žirgus – pynė karčius, šukavo jų uodegas rytdienos varžyboms. Dargužiai kasmetinei žirgų šventei buvo pasirinkti neatsitiktinai. Teritorija yra apsupta medžių, po kuriais visada rasi pavėsį. Jūra šalia.
Dalios žirgas Con Dios yra jos pačios užaugintas. Širmas, gražus ir sportiškas. Jaunas, varžybų patirties turėjęs nedaug. Dalia nujojo supažindinti žirgą su būsimų varžybų aikšte. Nuo pasiruošimo aikštelės tarp medžių eina takas, vedantis iki vietos, kurioje raitelis su žirgu laukia signalo startui. Organizatoriai varžybų išvakarėse atvežė didžiulę medinę pakylą, skirtą apdovanojimams. Pakylą laikinai padėjo šalia tako. Tuo taku ir jojo Dalia su Con Dios. Žirgą tas griozdas labai išgąsdino. Pasibaidęs jis šoko į kitą pusę, o ten buvo status šlaitas, apaugęs medžiais. Po šuolio žirgas su raitele nugarmėjo žemyn. Tik ant šlaito augę krūmokšniai ir medžių šakos švelnino jų skrydį. Stebuklai, pasirodo, egzistuoja.
Pametęs raitelę, Con Dios galingai iššoko iš duobės ir nušuoliavo į rapsų lauką, buvusį netoliese. Laukas žydėjo ryškiai geltonai. Gal ta magiška spalva žirgą nuramino? Pievoje žvygavo kaimiečių darbiniai arkliai. Gal jie saviškai su tuo „karštakošiu“ pasišnekėjo? Nustebindamas raitelę, Con Dios nuolankiai grįžo ir pasidavė jai, tebestovinčiai po medžiu. Kilpą nuo balno Dalios draugai vėliau rado ant medžio šakos. Pasirodo, kad kilpos, į kurias raitelis įsispiria batus, išlekia į orą, jei kas nutinka. Taip išgelbėjamos raitelio kojos. Žirgui ir raitelei nuotykis baigėsi gerai. Man, sakyčiau, kad nelabai. Varžybų dieną manęs žiūrovų tribūnose nebuvo. Dukra primygtinai prašė geriau eiti prie jūros. Bijojo, kad tas jaunas žirgas gali išsigąsti gėlėmis išpuoštos varžybų aikštės ar kliūčių ruožo. Dalia žino, kaip ugningai aš „sergu“ už savo komandą. Kažkada, žaidžiant „Žalgiriui“, mano vyras, neatlaikęs įtampos, eidavo miegoti, o rezultatą geriau sužinodavo iš ryto. Dalia nuogąstavo, kad mama gali įsiaudrinti ir per žirgų varžybas. Vėliau mačiau filmuotą medžiagą. Prizininkų apdovanojimams išjojo ir Dalia su Con Dios.
Tą dieną, kai jie kovojo kliūčių ruože, aš prie jūros tuščiai laiko neleidau. Prisiminiau, kad romėnų mitologijoje Neptūnas buvo garbinamas, kaip arklių dievas, žirgų lenktynių sergėtojas. Nusprendžiau su juo „rimtai pasikalbėti“ ir paprašyti savo dukrai palaikymo rungtyse. Matyt, išklausė! Nereikėjo nė aukų šventykloje. Gal tokiu būdu prisidėjau prie laimėjimų?! Jūrų dievas Poseidonas buvo ir man maloningas. Senjoriškai pagarbiai palydėjau saulę į jūrą. Pamojavau jai, pažadėdama vėl atvykti į pasimatymą. Beje, Dalia Con Dios vadina Karo žirgu. Paaiškino, kad taip jį vadina ne tik dėl kovų kliūčių trasose, bet ir dėl to, kad jo geneologinės šaknys kilusios iš karybai veisiamų žirgų linijos. Tebūnie.
Smagu prisiminimais paliesti Baltijos pajūrį su viltimi vėl ten apsilankyti.
Kunigo Algirdo Toliato naujos knygos pavadinimas yra „Tikra tik viltis“. „Skiriu Vilties Miesto statytojams“, – rašo knygos autorius įvadiniame puslapyje.
Mieli bičiuliai, pabandykime tapti Vilties Miesto statytojais. Prisiminimais vėl ir vėl apsilankykime Baltijos jūros pakrantėse. Sėkmės!
Audronė Andrijauskienė, Literatūros fakulteto klausytoja
