Palmira Toma Lašienė, Literatūros fakulteto klausytoja
Keliauti ir rašyti
„Keliauti ir rašyti“ – taip pradeda savo knygą „Pasaulio knygos puslapius besklaidant“ Nijolė Riaubaitė, Literatūros fakulteto klausytoja.
Skaičiau, stebėjausi, džiaugiausi šia Nijolės aistra. Man buvo įdomu kartu ,,pakeliauti“. Pirmoji kelionė – iš Kauno į Uzbekiją. Vėliau – mokslai Odesoje. Toliau – Almata, Tbilisis, Maskva, Kaukazas, – rašo Nijolė, – tiesiog pakerėjo. Aš matau taip vaizdingai Nijolės aprašytas didingas, po sniego kepurėmis žėrinčias viršukalnes. „Kalnai mums simfoniją groja“, – ji atkartoja M. K. Čiurlionio žodžius.
Kaip džiaugėsi Nijolė Kryme! Nepamirštami įspūdžiai keliantis per tarpeklius, maudynės šaltuose vandenyse, Krymo totorių ir karaimų chanato sostinės, uolų miesto tvirtovės, Čufut Kalė griuvėsiai, Nikitos botanikos sodas, „Kregždutės lizdas“ ir kitos įdomios vietos. Nijolė linksmai prisimena patikusį čigonų ansamblį Vengrijoje.
O štai Italija, Vatikano aikštė. Čia visi buvo palaiminti Jono Pauliaus II-ojo. Toliau: Pompėjos liekanos, Neapolis, nakvynė Vezuvijaus kalno papėdėje, Džiuljetos ir Romeo muziejus. Įdomūs, nepamirštami įspūdžiai Romoje.
Malonu, Nijole, kad jautriai, širdingai parašei apie Ispaniją. Čia Servanteso „Donkichote“ apdainuota La Manča su vėjo malūnais. Ispanijoje galima gėrėtis turtingu istoriniu – architektūriniu palikimu, draugiškais žmonėmis. Na, o korida, anot Nijolės – žiaurus reginys.
Autorė prisimena Egiptą, Kairą. Nepaprastai pakerėjo Olandija – ant vandens ir vandenyje klestinti šalis su gėlių parodomis. Aplankyta Malta, nedidelė, ant ugnikalnio, užgesusio prieš milijonus metų, esanti šalis. Maltoje – mažai vietos. Neįvertiname, kad mes Lietuvoje turime daug erdvės, plačios mūsų gatvės, keliai, daug žalumos. Bet kokie kartais būname nepakantūs! Estija – uolėta Baltijos jūros pakrantė. Kokių nuostabių uolų apsuptyje gyvena estai! Švedija, deja, Nijolė nesusižavėjo, nors, kaip teigiama, Stokholmas Europoje pagal grožį užima ketvirtą vietą.
Nijolė aprašo mūsų kaimyninę Latviją – Rygą, Jelgavą. Štai pirmasis Latvijos universitetas, kur mokėsi mūsų prezidentas Antanas Smetona. Čia kažkur yra ir Mindaugo kapas. Įdomus jotvingių kraštas – yra išlikusių lietuviškumo ženklų.
Nijolė tiesiog garbina Portugaliją. Čia daug kas sėmėsi žinių – ir Eifelis, ir Šekspyras. Čia atsiranda pirmieji krikščionys. Šioje šalyje savitas architektūros stilius. Paminėtinas trečias pagal dydį senas miestas Braga – maldų miestas, Portugalijos Roma ir muziejus po atviru dangum. Fatima, kur apsireiškė Švč. Mergelė Marija. Susižavėjusi, pagauta gilaus įspūdžio Nijolė daug rašo apie Portugalijos įžymybes.
Pietų Italija. Čia auga įvairūs medžiai, seniausi alyvmedžiai. Man buvo įdomu skaityti apie Apulijos Materą. Tai unikalus senovinis miestas, iškaltas uoloje. Urvai išsidėstę vienas virš kito. Senieji Materos gyventojai tuose būstuose jau nebegyvena, bet čia, urvuose, kuriasi parduotuvės, barai, net nedideli viešbutukai. Įdomus jų maistas: kietieji kviečiai, daržovės ir alyvuogių aliejus. Tai derinama su mėsa, žuvimi. Ir makaronai, vadinami ausytėmis. Kepamas labai skanus patiekalas iš ryžių, bulvių, midijų.
Nijolė teisingai rašo – grįžus iš įvairių įspūdingų kraštų kitaip vertini savo šalį, atrandi kažką naujo ir savyje. Atmintis geriausiai išsaugo tuos dalykus, kuriuos lydi emocijos. ,,O mums jų netrūko,“ – rašo Nijolė.
Tai tikrai įdomi knygutė, gausiai iliustruota nuotraukomis. Perskaityti verta.
P.S. Lietuvos žurnalistų sąjungos kelionių ir pramogų klubo organizuotame aktyviausių keliautojų kūrybinių kelionių žurnalistikos konkurse KOLUMBAS LT – 2017 apie Portugaliją rašė 83 dalyviai ir pateikė 111 darbų penkiose nominacijose. Nominacijoje ,,Metų kelionių istorija“ Nijolė Riaubaitė buvo apdovanota paskatinamuoju prizu.
***
Nijolė Kudabienė, MČTAU Literatūros fakulteto klausytoja
Kelionių mozaika
Gausius savo įspūdžius ir atsiminimus apie įvairias jos aplankytas šalis Nijolė Riaubaitė sudėjo į nedidelę spalvingą knygelę „Pasaulio knygos puslapius besklaidant“. Tačiau, dar neatvertus nei vieno puslapio, knygos viršelis labai aiškiai leidžia suprasti, kad skaitytojo laukia įvairiaspalvė ir daugiaplanė mozaika, sudėliota iš matytų vaizdų, patirtų įspūdžių, spalvų mirgėjimo ir kvapų dvelksmo.
Knygą sudaro trys dalys. Pirmojoje, taikliai pavadintoje „Kelionių mozaika“, autorė trumpai aprašo įvairias jos aplankytas šalis, pasidalindama iš atminties iškilusiais įvykiais ir įspūdžiais. Pasak autorės, „keliauti ir rašyti – tai pagrindinės nuo pat vaikystės trikdančios aistros, kurios laikui bėgant vis stiprėjo“. Tačiau ilgą laiką autorei nebuvo lemta įgyvendinti savo svajonę – keliauti. 1963 metais Nijolė savo dienoraštyje pasiguodžia: „Iki ašarų apmaudu, kad negaliu keliauti... Noriu keliauti ir rašyti!“
Vis dėlto, skaitydami toliau, sužinome, kad pirmoji didelė autorės kelionė įvyko dar 1950 metais. Tiesa, kelionė iš Kauno į Uzbekiją buvo pastūmėta šeimyninių aplinkybių – būsimoji kūrėja išvyko gyventi pas mamą. Besimokant Taškente, o vėliau – Odesoje, Nijolei teko vykti į ekspedicijas ir praktikas, kurių metu ji galėjo atrasti naujus kraštus ir tautas. Kaip ji pati sako, Kaukazas ją tiesiog pavergė.
Krymas jai taip pat paliko nemažą įspūdį, kai su kuprine ant pečių kartu su kitais turistinės grupės nariais teko pereiti „iš šiaurės iki jūros.“ O dirbant Hidrometeorologijos tarnybos valdyboje Nijolei atsirado galimybė aplankyti ir socialistines šalis (Čekiją ir Jugoslaviją). Prisimindama šias keliones, autorė negali nepaminėti ir daugelio tų laikų niuansų apie kelionių maršrutus, kai kurių keliautojų „spec. užduotis“ ir lauktuves namiškiams.
Nuo 1990 metų atsivėrė kelionės į visiškai kitas šalis. Vos kelis sakinius parašiusi apie „nepaprastai sudėtingą kelionę“ į Urugvajų, autorė išsilieja pasakodama apie keliones į Italiją, Ispaniją ir Didžiąją Britaniją.
Paūgėjus Nijolės anūkei Austėjai, jos kartu aplanko Kroatiją ir išsiruošia į kruizą Nilu. Pastaroji kelionė buvo kupina kontrastų, tam tikrų iššūkių ir emocijų. Pati autorė sako, kad „apie šią kelionę galima rašyti be galo...“. Tačiau šioje knygelėje ji neleidžia sau išsiplėsti ir vėl vardija šalis ir miestus, kuriuos aplankė su anūke Austėja – Prahą, Paryžių, Veimarą, Liuksemburgą ir Amsterdamą. O tada ir vėl kelionė autobusu į Ispaniją, pakeliui aplankant Austriją, Šveicariją, Italijos šiaurę, Prancūzijos žydrąją pakrantę ir Monaką. „Argi galima sėdėti namuose, kai pasaulyje tiek žavesio?“, – klausia autorė.
Nenustygdama namuose, autorė keliauja į Tunisą, kur kelionės metu sutinka susapnuotą vyriškį ir smagiai bendrauja su juo visos kelionės metu. Kelionių aistros vedama Nijolė lankosi Graikijoje, Vengrijoje, Šiaurės Italijoje, Pietų Prancūzijoje, Šiaurės Vokietijoje, Olandijoje, Rumunijoje, Šveicarijoje ir daugelyje kitų šalių, kurias apibūdina gan trumpai, nors akivaizdu, kad pamatė daug įdomaus ir įsimintino. Tiesa, autorė sako, kad „turistinės kelionės... suteikia tik bendrą vaizdą apie aplankytą šalį“. Užtat Portugalijai ir Apulijai (Italijos dalis) ji skiria po visą skyrių. Norintys apsilankyti šiuose kraštuose ras daug vertingos informacijos apie Portugalijos ir Apulijos istoriją bei įžymias ar lankytinas vietas, kurias verta „tiesiog degustuoti“, pasak autorės.
Apie „degustavimą“ autorė kalba rašydama apie Italiją ir jos regioną Apuliją. Tačiau, versdama šios knygelės puslapius, jaučiausi taip, lyg kartu su autore „degustuočiau“ kiekvieną aplankomą šalį, kraštą ar miestą. Vienus – greitomis, kiek prabėgom, o kitus – gerokai ilgiau, išsamiau ir su pasimėgavimu.
Dėkoju Nijolei Riaubaitei už šias puikias „kelionių nuotrupas“. Belieka tikėtis, kad autorė neatsisakys savo aistros rašyti ir padovanos mums dar ne vieną knygą apie savo keliones ir jose patirtus įspūdžius.
