Iki šiol per kiekvieną Kūčių vakarienę mūsų namuose kalėdaičiai yra dedami ant pačios gražiausios lėkštutės. Jos viduryje mėlyname fone, aprėmintame auksine juostele, tarp smilgų sėdi nuogas garbanotas berniukas, panašus į amūriuką, bet be lanko su strėle, o grojantis instrumentu, panašiu į skudučius. Lėkštelė dekoratyvinė, keturkampė, rantytais pakraščiais, išdabinta švelnių pereinamų spalvų lapais. Kitoje jos pusėje yra Silezijos fabriko ženklas. Pas mus ji atsirado 1945 metais.
Kiek ta lėkštutė skaičiuoja metų – sunku pasakyti, bet ji puikiai skaičiuoja mano metus. Prieš daugybę metų tapau jos savininke ir galiu papasakoti, kaip tai atsitiko.
Vieną dieną mama man pasakė: „Tu jau didelė, greitai būsi penkerių metų. Švęsim tavo gimtadienį. Pasikviesi draugių, iškepsiu tortą. Bus šventė...“.
Iki tol apie tokią šventę nebuvau girdėjusi. Būdavo Kalėdos, Velykos, bet be torto. Žodis „tortas“ buvo girdėtas ir įsivaizduotas, nes mačiau jo spalvotą paveikslėlį vienoje mamos prieškario knygoje. Mama pasakojo, kad tortai labai skanūs. Netrukus aplaksčiau artimiausias žaidimų drauges pranešdama džiugią naujieną, kad bus mano gimtadienis su tortu. Tais laikais tuoj po karo mano amžiaus vaikai nebuvo ragavę nei tortų, nei šokolado. Vieninteliai saldainiai, kuriuos atsimenu, buvo „paduškėlės“ – sulipę keturkampiai ledinukai su marmeladu viduje. Man jie buvo neskanūs.
Pagaliau ta diena atėjo. Atėjo ir draugės, šventiškai pasipuošusios, su dovanomis: sesutės Lida ir Nijolė – su jomis važinėdavomės žiemą rogutėmis nuo šalia esančio kalniuko – iš kitos gatvės Danutė ir artimiausia kaimynė bei geriausia draugė Vitutė. Puikiai prisimenu gautas pirmąsias savo gyvenime dovanas: vaikišką apyrankę, imituojančią gintarą, iš lentelės išdrožtą ir ryškiomis spalvomis nudažytą gaidelį ir Danutės atneštą lėkštutę, kuria gėrėjosi mama, bet mums ji nepadarė įspūdžio. Mane (ir ne tik mane) sužavėjo gaidelis. Kadangi skonis keičiasi, vėliau jį išmainiau į Vitos turėtą melsvą stiklinę širdelę.
Mama susodino drauges prie gražiai padengto stalo. Ąžuolinis apskritas stalas viešnioms ir solenizantei buvo aiškiai per aukštas. Aplink jį kyšojo tik ant mergyčių viršugalvių įrišti kaspinai – „bantai“, lakstė smalsios akutės. Stalo viduryje puikavosi apvalus, visų išsvajotas tortas. Mama ta proga buvo iškepusi dar ir bandelių. Pasakė, kad pirmiausia turime suvalgyti po bandelę su kompotu, o paskui gausime torto. Baltų miltų bandelės tuomet buvo retas skanumynas, bet kai ant stalo laukia šio pasaulio stebuklas – tortas, kas gali norėti bandelės? Valgėme jas labai skubėdamos. Vienos suvalgė savo bandelę greičiau, kitos vėliau, bet jauniausiai Nijolytei greitai kramtyti nesisekė. Dalis bandelės buvo užu žando, o pusė dar rankoje. Ją piktais nekantraujančiais žvilgsniais ragino visos mergytės. Sesutė Lida slapta po stalu jai net įspyrė. Suprasdama visą padėties keblumą ir nematydama kitos išeities, Nijolytė pamažu nuleido ranką su puse bandelės po stalu. Kai ranka be bandelės vėl pakilo, visos lengviau atsiduso. Suprantama, paskui valgėme tortą. Ar jis pateisino mūsų lūkesčius jau nepamenu, bet pirmojo savo gimtadienio šventės niekada nepamiršiu.
Ją visada primena per visas negandas išsaugota gražioji mano lėkštutė, kurią labai branginu.
Dalia Vabalienė, Literatūros fakulteto klausytoja
