Literatūros fakultetas puoselėja gražią, prasmingą tradiciją – kiekvienais mokslo metais keletą užsiėmimų skiria aptarti kolegų kūrybai, pasigrožėti jų raiškiu žodžiu, lakia mintimi, palaikyti, paskatinti. Viename iš gruodžio mėnesio užsiėmimų aptarta buvusios lietuvių kalbos, literatūros ir muzikos mokytojos, poetės, trijų respublikinių skaitovų konkursų laureatės Erminijos Deviatnikovienės penktoji eilėraščių knyga „Laiko medis“ ir prozininko, biologo, medžio drožėjo, Tauragnų krašto garbės piliečio dr. Romualdo Šimkūno rinktinė „Po Tėviškės dangum“.
Literatūros fakulteto klausytojai neseniai pasidžiaugė savo šeštuoju kūrybos rinkiniu „Vilties versmės“, aptarė Vilijos Jurėnienės knygą „Vieno namo istorija“, pasigrožėjo Leopoldo Stanevičiaus, Er Minijos, Alfredo Naktinio, Nijolės Riaubaitės, kitų bičiulių naujomis knygomis. Ir praėję, ir šie, 2022-ieji metai, MČTAU literatams buvo kupini įkvėpimo, todėl kūrybos kraitėje gausu ir prozos, ir poezijos kūrinių, ir dainų rinkinių.
Kaip rašo eilėraščių knygos „Laiko medis“ autorė Erminija Deviatnikovienė, „kiekvienas esam visata Visatoj“. Jos lyriniam herojui pavaldus ne tik kosmosas arba visata, bet ir buitis, gyvybė, amžinybė, gal ir mirtis. „Ši knyga – apie mus, gyvenančius tokiame nuostabiame ir tokiame beprotiškame pasaulyje. Rašau apie praeitį, dabartį ir nenuspėjamą ateitį. <...> Rašau apie norą keisti ir keistis ir nors pirštais paliesti virpantį pasaulį, sustabdyti sekundę ir ja pasidžiaugti“, – sako knygos „Laiko medis“ autorė.
Mintimis apie Erminijos eilėraščių knygą Senjoro užrašuose dalijasi fakulteto kolegos Vilija Jurėnienė (Iš žvaigždynų – ant žemės ir į širdį) ir Kristina Sadauskienė (Laiko medis, kalbantis tylėjimu), o pati autorė pasakoja, ką sudėjusi į šią knygą (Knygoje sudėjau skaitymą, dainavimą ir rašymą).
Fakulteto klausytojų susitikime aptarta dr. Romualdo Šimkūno rinktinė „Po Tėviškės dangum.“ Ši knyga – paminklas autoriaus gimtajam Tauragnų kraštui, šio krašto žmonėms, gamtai. „Jaučiuosi laimingas, kad nepamiršau gimtojo krašto žmonių, tarmiškų žodžių, tekėjusių senelių ir tėvų lūpomis. Jeigu jie kalbėjo tarmiškai, manau, verta tuo pasidžiaugti, juk tarmė tokia pat tobula bendravimo priemonė kaip kiekviena kalbinė sistema“, – sako autorius. R. Šimkūnas ragina neatitrūkti nuo gimtųjų vietų: „Kartą už vaišių stalo vienas svečias gyrėsi aplankęs kone visas pasaulio šalis. Daug mačiusį ir girdėjusį paklausiau, ar jis buvo Ažvinčių girioje, Minčios miškuose. Kiek pagalvojęs atsakė, jog girdėjęs apie tokias vietas, tačiau kokioje šalyje jos yra, jis tiksliai nežinąs“.
Mintimis apie R. Šimkūno rinktinę „Po Tėviškės dangum“ Senjoro užrašuose dalijasi fakulteto kolegos: prof. dr. Jonas Ambrukaitis (Malonu pasisvečiuoti po Tėviškės dangum,) Irena Kubilienė (Kalbėjimas ąžuolų kalba), Vilija Jurėnienė (Paminklas Dievo užmirštam žemės kampeliui), Nijolė Riaubaitė (Pajuskime, kaip gera po Tėviškės dangum).
Literatūros fakulteto informacija
