Manęs neverk, nes mano dienos mirtyje patapo amžinos. Akis užmerkęs čia, aš jas atvėriau Amžinybės šviesoje.
Frančeskas Petrarka (Francesco Petrarca)
Vėlinių ugnelėmis sušvinta visos Amžinojo poilsio vietos. Prisimename artimuosius, brangiausius žmones, kuriems jau tarėme sudie ant Atsisveikinimo liepto. Prisimename visus, kuriuos sutikome Gyvenimo kelyje, pagerbiame tuos, su kuriais kartu dirbome, kūrėme, planavome, svajojome. Išėjusieji bus su mumis tol, kol juos prisiminsime...
Vėlinių metas – virsmo taškas ir gamtoje, ir žmogaus dvasioje. Gamta tokia liūdna, medžiai, išbarstę lapų auksą, tiesia nuogas šakas į Dangų. Toks tamsus ir graudus laikas. Kodėl būtent niūrų lapkritį pagerbiami mirusieji? Pasak istoriko, etnologo Liberto Klimkos, Visų Šventųjų dieną į bažnytinį kalendorių įtraukė popiežius Bonifacas IV septintojo amžiaus pradžioje. Turbūt manyta, kad baigiantis bažnytiniams metams gal kas nors liko užmirštas, nepaminėtas maldoje?
Vėlinės krikščioniška švente tapo 998 metais, kai pirmą kartą buvo aukojamos Šv. Mišios už visus mirusiuosius benediktinų Kliuni (Cluny) vienuolyne Prancūzijoje. Paminėti mirusiuosius po Visų Šventųjų dienos, išreiškiančios krikščioniškuosius idealus, labai simboliška – tuo paryškinama žmogaus būties šiame pasaulyje prasmė.
Vėlinės – Visų šventė – gyvųjų ir išėjusiųjų akistata, kad neužmirštume, ką mes čia veikiame, dėl ko gyvename, kad susimąstytume apie tai, kokia trapi riba tarp būties ir nebūties, koks brangus ir vertingas kiekvienam iš mūsų skirtas laikas, pakol išeisim pro „Vėlių vartelius“. Branginkime kiekvieną minutę, nes mes čia – trumpam. Ką sukaupsime per gyvenimą, tą pasiimsime Anapus, tokie išliksime kitų atmintyje. O mirusieji yra mūsų tapatybės dalis – išėjęs žmogus širdyje ir prisiminimuose nemiršta.
Apmaudu, kad šiomis rimties, susikaupimo, atsisveikinimo dienomis į mūsų gyvenimus braunasi svetimos Helovino tradicijos – jos jau prigijo daugelyje mokyklų, mirties šmėklomis šiurpina siaubo kambariuose, parkuose. Natūralu, kad vaikai, paaugliai nori šėlioti, pokštauti, jie ir mirtį suvokia tik abstrakčiai. Ir tik nuo mūsų, vyresniosios kartos, priklauso šventų tradicijų išsaugojimas. Važiuodami lankyti artimųjų kapų vežkimės ir savo anūkus, parodykime jiems tinkamą pavyzdį, mokykime laikytis pagarbos ir rimties, dažniau dalinkimės prisiminimais apie mirusius artimuosius. Gal tuomet bus lengviau suderinti globalizacijos atneštas naujas madas su pamatinėmis mirusiųjų pagerbimo tradicijomis.
Kas gali būti liūdnesnio, nei apleistas, nelankomas kapas? Ypač skaudu, kai tame apleistame kape ilsisi Lietuvos kultūrai ir istorijai nusipelnęs šviesuolis – daug tokių netvarkomų kapų Rasų kapinėse. Todėl ypač didžiuojamės gražia Kultūros fakulteto iniciatyva prikelti, atgaivinti, tvarkyti, prižiūrėti apleistus Lietuvos šviesuolių kapus Rasų kapinėse. Čia kiekvieną pavasarį ir rudenį darbuojasi Atminties klubo savanorės, čia per kiekvienas Vėlines sužiba atminimo liepsnelės.
Ugnele sušildyti šaltoje žemelėje besiilsinčių prabočių šešėlius – labai sena tracicija. Gal buvo tikima, kad išeinant į Anapus, ugnis turi apvalyti sielą. Tad uždekime atminimo žvakeles ant savo artimųjų kapų, širdimi ir tylia malda sušildykim vėlyvo rudens žiedą. Prisiminkime visus, kuriuos sutikome Gyvenimo kelyje ir kurių jau nėra tarp mūsų. Prisiminkime ir tuos, kurie aukojo savo laiką, širdį, jausmus, kurdami ir puoselėdami Trečiojo amžiaus universitetą, kurių vardai įrašyti garbingiausiuose universiteto istorijos puslapiuose. Prisiminkime ir pagerbkime MČTAU įkūrėją, pirmąjį rektorių, šviesios atminties mokslininką ir visuomenės veikėją dr. Medardą Čobotą. Jo paskleista suaugusiųjų mokymosi visą gyvenimą idėja prigijo visoje šalyje, rado atgarsį senjorų širdyse, paskatino juos gyventi įdomiai ir prasmingai. Prisiminkime iškilią asmenybę, pedagogę, mokslininkę, MČTAU Garbės rektorę dr. Vandą Brimienę – ji mūsų atmintyje išliks kaip ori, teisinga, žingeidi, mylinti ir visiems linkinti tik gero.
Atsisveikinome jau su daugeliu dekanų, ir džiaugiamės, kad jų pradėtus darbus taip pat nuoširdžiai tęsia kiti. Uždekime atminimo žvakelę ant Tautodailės fakulteto įkūrėjos, veiklios bendražygės Danutės Onos Papeikienės kapo. Dr. Birutės Gaigalienės, ilgametės Sveikatos fakulteto dekanės šviesus atminimas visada išliks ją pažinojusių širdyse – ji savo gyvenimo pavyzdžiu ir darbais įrodė, kaip reikia prasmingai gyventi ir oriai senti. Prisimename Kristinos Kaveckaitės, Užsienio kalbų fakulteto dekanės iniciatyvas, pertvarkant fakulteto veiklą ir diegiant naujoves. Olga Kristina Didžiokienė ilgus metus dalijosi profesinėmis žiniomis ir gyvenimiška išmintimi su Žmogaus dvasinio tobulėjimo (vėliau – Socialinės psichologijos) fakulteto klausytojais – nepamiršime jos nuoširdaus darbo ir šilto bendravimo. Šiemet atsisveikinome su ilgamete Literatūros fakulteto dekane Aldona Jagminiene – jos darbai, jos puoselėtos tradicijos ir dabar įkvepia MČTAU literatus.
Paskutinių rudens žiedų puokštes, sukomponuotas iš pačių gražiausių prisiminimų, skiriame universiteto šviesuoliams. Tai Povilas Sidaravičius, aktyvus Turimo fakulteto narys, keliautojas, floristas, puošęs visus mūsų renginius. Tai gydytoja Genovaitė Jusaitienė, grąžinusi akių šviesą daugeliui pacientų ir mokiusi išsaugoti regėjimą. Laikas nenuneš užmarštin Adelės Petrošiūtės, MČTAU choro įkūrėjos, atminimo. Su gilia pagarba prisimename Zitą Elinskienę, Kultūros fakulteto Atminties klubo vadovę, kuri nuoširdžiai rūpinosi Rasų kapinėse jau niekieno nelankomų tautos šviesuolių kapais. Niekuomet nepamiršime Irenos Beinortienės, ilgametės Socialinės psichologijos fakulteto seniūnės, choro „Varsa“ dalyvės – mums trūksta jos nuoširdžios bendrystės, jos šypsenos.
Neįmanoma išvardyti visų, kurie paliko savo pėdsaką MČTAU istorijoje. Tikimės, kad visus iškeliavusius Amžinybėn prisimins ir pagerbs fakultetų, meno ir kitų kolektyvų kolegos.
Tautos poetas Justinas Marcinkevičius rašė: „Mes bejėgiai prieš mirtį, bet ji per silpna sunaikinti prisiminimus ir paliktą šviesą, nes juk šviesa nemiršta – pasilieka žolėj, žiede ir vaiko akyse.“ Šviesa išlieka ir atmintyje – Išėjusiųjų paveikslą, jų darbų atgarsius, jų sielų šilumą saugome savo širdyse, savo prisiminimuose. Atmintis – tai šviesa, kuri šildo ir gyvuosius, ir mirusiuosius.
Atminties ir Amžinybės šviesa Senjoro užrašuose dalijasi Literatūros fakulteto lankytojai, neseniai ant Atsisveikinimo liepto išsiskyrę su Aldona Jagminiene, ilgamete fakulteto dekane, su kolegomis literatais Algimantu Vanagu, Algimantu Grabausku, Bronislava Staskonyte, Vanda Mikulėniene.
Jadvyga Miniotaitė, MČTAU garbės narė, Literatūros fakulteto klausytoja
Acociatyvios pixabay.com nuotraukos
