Literatūros fakulteto klausytojai, prisimindami savo Mamas, Močiutes, saugodami širdyse jų šviesų paveikslą, skiria joms pačius jautriausius, šviesiausius, nuoširdžiausius posmus.
Atspindys
Irena Šeputienė
Pažiūrėk į mane,
pažvelk man į veidą –
aš būsiu tavo atspindys.
Tavo šypseną sugers
mano lūpos,
tavo ašaros paskęs
mano akyse,
tavo juokas skardės
mano balse.
Kiekviena tavo raukšlelė
bus mano veido žemėlapis,
tavo tylėjimą užrakinsiu
po septyniom spynom,
o meilę
paslėpsiu giliai
širdies kamputyje...
Pažvelk į mane,
Mama.
Mano močiutė
Irena Šeputienė
Močiute mano, mylimoji,
seniai tavęs tarp mūs nėra,
sapnuos tave regėt norėčiau,
kai mėnuo snaudžia naktyje.
Aš pamenu rankas tavąsias,
šiltas lyg saulės spinduliai,
kai glostei mano purią galvą
ir pynei plaukus kaspinais.
Aš pamenu tą aromatą,
kai spurgeles skanias kepei
su vyšnia viduje raudona –
kvepėjo meile tie namai.
Tavęs ilgiuosi ligi šiolei,
pati jau tapus močiute,
ilgiuosi šypsenos, gerumo...
Ateik nors retkarčiais sapne.
Motinos meilė
Bronislava Nainienė
Gėlės žydi, nužydi, nuvysta,
Nevysta tik meilė viena,
Nevysta tik motinos meilė –
Pasauly viena amžinai amžina.
Ir atpildo niekad nelaukia.
Ir kritika jai svetima.
Vaikų tik sugrįžtančių laukia
Parymus prie lango viena.
Už lango keliai ir keleliai
Padabinti vainikais beržų.
Sugrįš jais sūnus ar dukrelė
Aplankyti tėvų ir namų.
Sugrįžę apkabins, pasakys jie
Mama mieloji, skubėjom pas jus.
Nereikės dovanų nei lauktuvių
Mielas žodis – atpildas bus.
Ir vėl liks rymoti prie lango,
Bet širdyje nebus vieniša.
Kol vaikai aplanko, paguodžia,
Neužmirškime – laukia M A M A.
Pasiilgau
Bronislava Nainienė
Pasiilgau, labai pasiilgau,
Pasiilgau rankų švelnių.
Pasiilgau, Mama, Tavo balso,
Tavo žodžių tyliai ištartų.
Pasiilgau ramaus Tavo žvilgsnio,
Melodingų tavųjų dainų
Ir daržely, po langu sodintų
Radastų, lelijų žiedų.
Tokie ramūs pamokymai Tavo
Skambėt skamba man tarsi daina.
Tavo juokas ir šypsena Tavo
Akyse ir širdy visada.
O, kad grįžtų bent viena minutė
Tų laimingų vaikystės dienų,
Ištarčiau Tau ačiū, Mamyte,
Kad šioj žemėje aš gyvenu...
Mamos meilė
Edvarda Gecevičienė
Mamos rankos švelniai vaiko galvą glosto
Ašaras nuo skruostų šluosto.
Skalsią duoną raiko ant stalo
Ir pyragą kvepiantį be galo.
Myli ji kiekvieną savo vaiką –
Gerą, piktą, paiką.
Meldžia Dievo jiems gerovės,
Yra taip dabar ir buvo nuo senovės.
Kai gyvenimo kely kiti išduoda,
Mama – amžina paguoda.
Net tada, kai vaikai nuvylė
Myli juos, tik liūdi tyliai.
Net jei sūnūs ir galiūnai,
Jai juose maži vaikai tūno.
Mama visada stipriausia,
Su pagalba ji pirmiausia.
Metai bėga, jėgos senka,
O jos meilė neišsenka.
Jau anūkus švelniai apkabina
Savo meilę jiems dalina.
Mama, močiutė – visų didžiausias turtas.
Ji suteikia ramybę, viltį lyg stebuklingais burtais.
Prašykime Dievo, kad būtų ji šalia kuo ilgiausiai,
Padėkokim už viską kuo nuoširdžiausiai.
Odė mamai, sesutei, močiutei, tetutei
Kristina Sadauskienė
Ustronė... švelniai skambėjo Tavo lūpose.
Vaikystė – be motulės... Jaunystė – netekčių ašarose...
Vadakties ir skaidraus Nevėžio gelmėse,
Su broliu Juozu skęsdavot šventumo erdvėse.
Dievo duota ramybė Tavo širdyje dainavo,
Nuolankumas, kuklumas joje viešpatavo.
Dangaus meilės taku ėjai mokytojos keliu.
Tavo prigimtinis poreikis – būti Lietuvos patriotu.
Kai naciai okupavo mūsų Lietuvą,
Jaunas bernužėlis sudrumstė Tavo sielą.
Dievas dovanojo dukrelę mielą,
Asmeninis gyvenimas tapo problema.
Likimas Tau nebuvo palankus,
Ištrėmęs amžiams į Sibiro miškus.
Žiaurus gyvenimas nužudė širdies jausmus.
Tėvynės netekusi praradai viltį į visus tikslus...
Atradimų džiaugsmą Tu patyrei,
Likimo prošvaisčių ir dėmesio sulaukei,
Dvasinės giedros ir meilės atradai,
Su brolio šeima ir jos mielais vaikaičiais.
Paguost Tavęs aš nemokėjau,
Subtilią meilę Tau širdy nešiojau.
Šventumo erdvę Tu išsaugojai,
Mane, vaikaičius Dievo dvasioje išauklėjai.
Amžinos Ramybės Karalystėje esanti,
Į Dievo Meilės Puotą pakviesta,
Būk amžiams gyva mūsų širdyse,
Tavo asmenybė įprasminta mūsų mintyse...
Kai esi toli
Audronė Andrijauskienė
Motinos diena. Ieškome savo mamų. Tų, kurias už rankų galim dar pagaut ir prie širdies priglaust. Ir tų, kurios telefonu pabando mūsų meilų žodį pasigaut.
Yra mamų, nuliūdusių labai, nes nieks niekada nebesveikina jų.
Tavo kapas taip toli, mamyte. Nelankomas ir gal kažkiek apleistas, bet labai gerai žinau, ką, mylimoji, pasakytum, – Tavęs ten nėr, o kapas – tai tik simbolis. Man tai buvo vieta, kurion nubėgus, galėjau su Tavimi tarytum pasikalbėt.
Toli. Labai toli esu šiandieną. Bažnyčioje parklupus, aš Tavo užtarimo pas Dievo Motiną prašau. Tu man buvai, esi ir būsi labai arti, kol būsiu aš.
Skubu per vasarį ir liepą, per vasarą ir per žiemą. Skubu parašyt, skubu perskaityt, ką parašius. Bėgu per juodus sapnus, per rytmečio godas, per savęs išsižadėjimo auką ir per nutvertą netyčia džiaugsmo šešėlį. Skubu atiduot, kas dar spėta užrašyti. Juk dažnai nespėjame. Nesutelpame laike, nei savyje…
