MČTAU Literatūros fakulteto klausytoja, Vilniaus universiteto partnerystės docentė, žmogiškųjų išteklių vadybos ekspertė ir dėstytoja Nijolė Kudabienė savo knygoje „Laiškai mano bendraamžei“ (Rinkimės laimingą gyvenimą) kelia aktualų klausimą: kas padeda pasiruošti senatvei? Ir pati atsako: niekas nepadeda. Tai, kaip mes gyvensime sulaukę vyresnio amžiaus, priklauso nuo mūsų pačių.
„Vadinasi, turėtume mokytis būti laimingi, kad sulaukę vyresnio amžiaus iš tiesų jaustumės laimingi. Tiesa, gali būti, kad tas mokymasis truks visą gyvenimą, nes gebėjimui įžvelgti laimę išsiugdyti reikia laiko, praktikos ir sąmoningumo“, – teigia knygos autorė.
Knygoje sudėti šeši laiškai bendraamžiams: apie pokyčius ir mokymąsi būti laimingai; apie ribas ir taisykles; apie tai, kaip nepasiduoti; apie veikimą ir tikslą; apie atjautą; kada laikas senti? „Miela Nijole, parašėte mums tik šešis laiškus, o puslapių – beveik du šimtai! Ir kiekvienu laišku stengiatės apkabinti, prisiglausti, patarti, pamokyti, įrodyti, kad senatvėje galima susigrąžinti jaunatvišką psichikos būseną, kad mums būtina mokytis būti laimingoms, kaupti ir kaupti žinias, patirtį, domėtis viskuo, kas vyksta žmonių ir gamtos pasaulyje“, – savo įspūdžiais apie knygą dalijasi autorės kolegė Elvyra Valaitienė.
Paskaitykime šeštąjį Nijolės Kudabienės laišką, skirtą mums visiems, ir apsispręskime, nuo kada norime pradėti senti. Arba pasirinkime nesenti ir toliau gyventi taip, kaip norėtume, – įdomiai ir prasmingai. Diagnozė šešiasdešimt plius – dar ne nuosprendis...
Šeštas laiškas. Kada laikas senti?
Literatūros fakulteto informacija
Prie publikacijos - asociatyvi pixabay.com nuotrauka
